Zoologijos sodas – tai teritorija, kurioje laikomi laukiniai gyvūnai ir yra atvira lankytojams ne mažiau kaip 7 dienas per metus (1999/22/EB). Seniausią dabar veikiantį zoologijos sodą įkūrė 1752 metais Austrijos imperatorius Pranciškus I Vienos priemiestyje Šėnbrune. 1775 metais pradėjo veikti Madrido zoologijos sodas, 1793 – Paryžiaus, 1812 – Štutgarto, o 1826 metais – Londono.
1938 metais liepos pirmąją, po 3 metus užtrukusių vietos parinkimo, steigimo darbų, pradėjo savo veiklą Kauno zoologijos sodas. Zoologijos sodo įkūrimo iniciatorius gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas numatė šiuos zoologijos sodo tikslus: a) auklėjamasis, b) mokslinis, c) gamtosauginis – zoologijos soduose dažnai išsaugojami likučiai tokių rūšių, kurioms gresia pavojus galutinai išnykti (Ivanauskas, 1938).
Nors pastaraisiais metais nėra taip sudėtinga pasiekti įvairius pasaulio kraštus ir ten pamatyti visą gyvūnijos įvairovę, bet tai gali padaryti dar nedaugelis. Be to, daugelyje pasaulio kraštų gamta yra stipriai niokojama ir pasikeitusi. Šiais laikais tik zoologijos soduose, safari parkuose įmanoma išsaugoti retas rūšis, nes laisvėje daug rūšių sparčiai nyksta (1 lentelė).
1 lentelė.
Nykstančių gyvūnų rūšių skaičius (1996–2004) (www.iucnredlist.org)
Norint vykdyti edukologinę veiklą zoologijos sodams iškyla du pagrindiniai klausimai, tai:
1.kaip paruošti gyvūnų ekspoziciją, kad būtų sudarytos tinkamos laikymo sąlygos gyvūnams?;
2.kaip visa tai pateikti lankytojams, ypač vaikams, kad jie ne tik pamatytų gyvūnus artimomis natūralioms sąlygomis, bet ir įgytų supratimo apie gyvūnų biologiją ir išsaugojimo problemas.
Lietuvos zoologijos sodas nuo 1992 metų priklauso Europos zoologijos sodų asociacijai (EAZA) ir privalo vadovautis jos nustatytomis taisyklėmis (www.eaza.net), kuriose yra apibrėžtos visos zoologijos sodų veiklos sferos.
Vienas iš EAZA tikslų yra pagelbėti siekti žinių ir supratimo apie gamtinį pasaulį zoologijos sodų priemonėmis. Zoologijos sodai yra svarbus edukacinis ir kultūrinis šaltinis, kartu su muziejais ir botanikos sodais. Kasmet 125 milijonai žmonių aplanko Europos zoologijos sodus (Pasaulyje 600 mln.). Vadovaujantis pasaulio zoologijos sodų išsaugojimo strategija (www.waza.org) padaryta išvada, kad pasitelkus profesionalumą, zoologijos sodo darbuotojų žinias ir aiškų edukacinį planą, zooedukacinės programos gali būti sėkmingos formuojant visuomenės supratimą apie nepamainomą gamtos reikšmę. Edukacija yra būtina rūšių išsaugojimo darbo sritis zoologijos sodams (EAZA education standards 2001).
Miestų vaikai ir jaunimas turi nedaug bendravimo su laikiniais gyvūnais patirties, todėl zoologijos sodas gali tapti ta vieta, kur įgyjama bent šiek tiek patyrimo, žinių apie gyvūnus, adaptaciją, elgseną, evoliuciją, apsaugą ir protingą elgesį natūralioje gamtoje. Gyvų gyvūnų patrauklumas skatina lankytojų susidomėjimą gyvojo pasaulio pusiausvyra ir giminingumą. Zoologijos sodai aktyviai dalyvaudami gamtos išsaugojimo projektuose ir įtraukdami į šią veiklą mokinius gali daug nuveikti propaguojant gamtosaugines idėjas. Lietuvos zoologijos sodas 2003 metais dalyvavo tarptautinėje „21-jo amžiaus tigro išsaugojimo kampanijoje“. Zoologijos sodo specialistai taip pat lankėsi kai kuriuose Kauno miesto mokyklose, demonstravo nuotraukas, gyvai pasakojo apie gyvūnus. Mokyklose buvo rengiami piešinių apie tigrų išsaugojimą konkursai. Zoologijos sode nuolat eksponuojami vaikų piešiniai apie gamtą, taip pat pateikiama informacija apie kitus tarptautinius renginius (vėžlių ir kitų gyvūnų apsaugos kampanijas).
Kaip ateinantis į zoologijos sodą lankytojas, vaikas gali suprasti, pajausti ir įsisąmoninti gyvūnų išsaugojimo svarbą?
Tai turėtų būti įgyvendinama pasitelkiant vaizdą, informaciją ir pojūčius.
1.Vaizdas. Labai svarbu, kad gyvūnų voljerai būtų pritaikyti konkrečiai rūšiai ir sudarytų reikiamos zoogeografinės zonos įspūdį, kartu perteiktų informaciją apie šios rūšies laukinių gentainių gyvenamąją aplinką – biotopą (1 ir 2 pav.). Tai būtina akcentuoti pasakojant apie tai mokiniams. Žinoma, Kauno zoologijos sode dar nedaug voljerų atitinka šiuos reikalavimus dėl lėšų stygiaus. Bet nuvykus į užsienio zoologijos sodą būtina į tai atkreipti dėmesį, nes gerai įrengtas voljeras nėra būtinybė vien gyvūnų laikymui.
1 ir 2 pav. Antverpeno (Belgija) ir Poznanės (Lenkija) zoologijos sodų voljerai
2.Informacija. Įtaigiai, tiksliai ir vaikams suprantamai pateikiama informacija gali sudominti juos. Tai pasiekti galime įvairiomis priemonėmis - informaciniais stendais, lentelėmis prie gyvūnų voljerų, lankstinukais ir kitomis. Ypač įtaigi gali būti žodinė informacija, paranki suprantamai perteikti žinias apie gyvūnų biologiją, gamtos apsaugą.
Dečino zoologijos sode (Čekija) prižiūrėtojai paruošia lapus su įdomia informacija ir naujienomis apie savo gyvūnus. Informacija keičiama 2 kartus per metus (Podhorska E., 2004). Darbuotojai yra išplėtoję įvairias interaktyvias galimybes vaikams. Įrenginiai būna išdėstyti netoli ekspozicijos ir demonstruoja įdomią elgseną atitinkamų gyvūnų, leidžiančią lankytojams ištirti (patirti) gyvūnų elgsenos bruožus (pavyzdžiui, judėjimą, pašarų vartojimą ir pan.). Šie įrenginiai būna įrengti pagal tokias temas: “kaip arkliai mato?”, “kengūros šuolis”, “beždžionės aptvaras”, “žvejojimas”. Prižiūrėtojai paruošia kalbas, sakomas per gyvūnų šėrimo prezentacijas. Jų metu prižiūrėtojai turi mikrofonus ir gali lankytojams aiškiai išgirsti viską apie gyvūnų biologiją, elgseną ir šios rūšies statusą laisvėje. Sveikintina, jei prižiūrėtojai turi galimybę dalyvauti ruošiant edukacines programas visuomenei. Dečino zoologijos sodo lankytojai vertina rezultatus ir, atrodo, yra sužavėti draugiško ir neformalaus bendravimo.
3.Pojūčiai. Garsai ir kvapai lydi kiekvieną lankytoją zoologijos soduose. Dideliuose, gerai įrengtuose voljeruose kvapo taip pat neišvengiama. Kvapai yra ir gyvūnų tarpusavio komunikacijos būdas bei atbaidymo priemonė. Pajausti dar galima gyvūnų nuotaiką, Tinkamai praturtinant gyvūnų aplinką ir tuo skatinant gyvūnų natūralią elgseną bei interaktyvią veiklą
Kiekvienas turi turėti galimybę patirti ir sužinoti apie laukinius gyvūnus iš pirmųjų rankų.Tai pasiekti galima suteikiant galimybę vaikams pašerti gyvūnus iš anksto paruoštu pašaru ir kontroliuojant zoologijos sodo darbuotojams. Daugelyje zoologijos sodų yra „kaimai“ arba „vaikų darželiai“. „Kaimas“ tai naminių gyvulėlių ar kitų nepavojingų gyvūnų aptvarai, kuriuose vaikai gali glostyti, bendrauti su gyvūnais, žinoma, suaugusiems prižiūrint. „Vaikų darželis“ - naminių gyvulių ir kitų gyvūnų jauniklių auginimo patalpos į kurias leidžiama įeiti vaikams, paglostyti, pamaitinti jauniklius.
Kita galimybė – vaikų vežiojimas asilo ar ponio traukiamu vežimu, jodinėjimas jaukiais gyvūnais – asiliukais, lamomis ir kitais. Tai palieka neišdildomų įspūdžių ilgam laikui.
Kai kuriuose Anglijos ir kitų valstybių zoologijos soduose rengiami avių kirpimo renginiai, kuriuose leidžiama ir vaikams pabandyti nukirpti avį. Šios priemonės būna labai populiarios.
Zoologijos sodas – tai ne tik gyvūnai, bet ir zoologijos sodo gamtinė aplinka, statiniai ir kita. Visa tai turi būti tinkamai paruošta ir pritaikyta pateikti įvairioms laikytojų grupėms. Iš esmės galima išskirti penkias zoologijos sodo pritaikymo lankytojams kryptis.
a)Gyvūnų pateikimas. Seniau gyvūnai būdavo išdėstomi sistematine tvarka. Šiuo metu tai niekur nebedaroma. Pereita prie zoogeografinio išdėstymo. Tai labai svarbu, norint sudaryti gilesnį lankytojų supratimą apie gyvūnus, jų gyvenamąją aplinką laisvėje. Labai svarbu mokiniams pasakojant apie gyvūnus pažymėti, kurie gyvūnai gyvenama po vieną, poromis, grupėmis, taip pat jie - naktiniai ar dieniniai, kuo gyvūnai minta. Gyvūnų kūno ar jo dalių formų palyginimas labai patogi priemonė perprasti gyvūnų gyvenamąją aplinką ir ypatybes. Tai padaryti zoologijos sode ypač lengva, nes šalia galime pamatyti labai skirtingus ir panašius gyvūnus. Pvz., vėžlių kojų palyginimas (3 pav.) mokiniams bus paveikus ir įdomus, nes iš kojų formos galima daug pasakyti ne tik apie tai, kur ir kaip gyvūnai gyvena, bet ir kuo minta. Vandens vėžliai minta beveik vien gyvūniniu pašaru, o sausumos – augaliniu. Taigi, iš kojos formos galima spėti, ir kuo minta.
Kitas pavyzdys – baltojo ir juodojo raganosių snukio apatinės dalies palyginimas. Baltojo raganosio lūpos yra plačios, o juodojo – trikampio formos. Gal toks formų skirtingumas – tik nieko nereiškianti gamtos įvairovė. Iš tikrųjų lūpos forma rodo maitinimosi ypatumus. Iš baltojo raganosio stačiakampio formos lūpos galėtume pasakyti, kad tai yra žolę rupšnojantis gyvūnas (kaip karvė), o juodasis raganosis – „išrankus“ gyvūnas, maitinasi šakelėmis, lapais, žolinių augalų atskiromis dalimis. Jis lūpomis išsirenka ir paima tik patinkančias augalų dalis.
Tokių palyginamųjų pavyzdžių zoologijos sode galime rasti daug, tik reikia įžvalgumo ir žinių. Jie padėtų geriau pažinti gyvūnus, įsiminti jų savybes. Mokymas per pavyzdį, paties mokinio patiriamą įspūdį, skatins juos visur įžvelgti priežastinius ryšius, ne tik paviršutinį pažinimą.
a)Zoologijos sodo aplinkos pateikimas. Zoologijos sodo pateikimas turi būti formuojamas atsižvelgiant į: A – erdvinį išplanavimą (struktūra, komunikacija, žiūrovų amžius, interjeras); B - zoologijos sodo istorinius elementus (statiniai gyvūnams, statiniai lankytojams, augalija, kiti elementai); C – ekspoziciją (aptvarai, augalija, gruntas, vanduo, reljefas, elgsena, priemonės, palengvinančios stebėjimą) (Zubkowicz, 2006).
Natūrali zoologijos sodo aplinka yra labai svarbi supažindinant mokinius su gamtine įvairove. Kauno zoologijos sodas yra Ąžuolyno parke, kuriame, be šimtamečių ąžuolų, gausu kitos augalijos, net Lietuvos raudonąją knygą įrašytų (gebenė lipikė - Hedera helix).
b)Voljero aplinkos pateikimas. Šiuolaikiniuose zoologijos soduose gyvūnai laikomi suskirstant juos pagal zoogeografinį zonavimą, žemynus. Voljerai įrengiami pagal gyvūnų poreikius, biologijos, elgsenos ypatumus suformuojant panašią į natūralią aplinką. Toks pateikimas padeda geriau perprasti natūralias gyvūnų sąlygas laisvėje, kylančias jų išsaugojimo problemas. Zoologijos sodas yra Ąžuolyno parke, kuriame be šimtamečių ąžuolų gausu kitos augalijos, auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gebenės
c)Gyvūnų aplinkos praturtinimas – tai koncepcija, kuria nustatoma, kokiu būdu galima pakeisti nelaisvėje gyvenančių gyvūnų aplinką pagerinant jų būklę (4 pav.).Elgsenos repertuaro praplėtimo ir modifikavimo galimybes, atsirandančias pritaikant įvairius aplinkos paįvairinimo būdus, galima vadinti elgesio papildymu.
Juodasis (kairėje) ir baltasis (dešinėje) raganosiai
Kitas pavyzdys – baltojo ir juodojo raganosių snukio apatinės dalies palyginimas. Baltojo raganosio lūpos yra plačios, o juodojo – trikampio formos. Gal toks formų skirtingumas – tik nieko nereiškianti gamtos įvairovė. Iš tikrųjų lūpos forma rodo maitinimosi ypatumus. Iš baltojo raganosio stačiakampio formos lūpos galėtume pasakyti, kad tai yra žolę rupšnojantis gyvūnas (kaip karvė), o juodasis raganosis – „išrankus“ gyvūnas, maitinasi šakelėmis, lapais, žolinių augalų atskiromis dalimis. Jis lūpomis išsirenka ir paima tik patinkančias augalų dalis.
Tokių palyginamųjų pavyzdžių zoologijos sode galime rasti daug, tik reikia įžvalgumo ir žinių. Jie padėtų geriau pažinti gyvūnus, įsiminti jų savybes. Mokymas per pavyzdį, paties mokinio patiriamą įspūdį, skatins juos visur įžvelgti priežastinius ryšius, ne tik paviršutinį pažinimą.
a)Zoologijos sodo aplinkos pateikimas. Zoologijos sodo pateikimas turi būti formuojamas atsižvelgiant į: A – erdvinį išplanavimą (struktūra, komunikacija, žiūrovų amžius, interjeras); B - zoologijos sodo istorinius elementus (statiniai gyvūnams, statiniai lankytojams, augalija, kiti elementai); C – ekspoziciją (aptvarai, augalija, gruntas, vanduo, reljefas, elgsena, priemonės palengvinančios stebėjimą) (Zubkowicz, 2006).
Natūrali zoologijos sodo aplinka yra labai svarbi supažindinant mokinius su gamtine įvairove. Kauno zoologijos sodas yra Ąžuolyno parke, kuriame be šimtamečių ąžuolų, gausu kitos augalijos, net Lietuvos raudonąją knygą įrašytų (gebenė lipikė - Hedera helix).
b)Voljero aplinkos pateikimas. Šiuolaikiniuose zoologijos soduose gyvūnai laikomi suskirstant juos pagal zoogeografinį zonavimą, žemynus. Voljerai įrengiami pagal gyvūnų poreikius, biologijos, elgsenos ypatumus suformuojant panašią į natūralią aplinką. Toks pateikimas padeda geriau perprasti natūralias gyvūnų sąlygas laisvėje, kylančias jų išsaugojimo problemas. Zoologijos sodas yra Ąžuolyno parke, kuriame be šimtamečių ąžuolų gausu kitos augalijos, auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gebenės
c)Gyvūnų aplinkos praturtinimas – tai koncepcija, kuria nustatoma, kokiu būdu galima pakeisti nelaisvėje gyvenančių gyvūnų aplinką pagerinant jų būklę (4 pav.).Elgsenos repertuaro praplėtimo ir modifikavimo galimybes, atsirandančias pritaikant įvairius aplinkos praturtinimo būdus, galima vadinti elgesio praturtinimu.
4 pav. Gyvūnų aplinkos pagerinimo pavyzdžiai.
Gyvūnų aplinkos papildymo -tikslas – skatinti gyvūnų natūralią elgseną. Tai ne tik pagerina gyvūnų gerovę, bet ir suteikia galimybę lankytojui pamatyti tikrąją gyvūnų elgseną ir patirti daugiau įspūdžių.
a)Erdvių paruošimas. Kiekvienas norime patekti į džiungles, dykumą ar . tai įmanoma padaryti zoologijos sode. Zoologijos soduose padaroma, kad norint patekti į tropinių gyvūnų grupę reikia pereiti per džiungles, t.y. daug šilumamėgių augalų, vandens kriokliai, paukščių čiulbesys ir kitos priemonės sudaro puikų džiunglių įspūdį.
Drėgnųjų atogrąžų miškas (Woollard, 2002) tikros šakos, imituojama lapija, iš šešėlių ir lapų formų nupieštas fonas, jaukus žemas apšvietimas ir garso efektai sukuria miško atmosferą naujoviškoje Bristolio zoologijos sodo bestuburių ekspozicijoje. Karšta ir sausa zona – takelis per šviesią, smėlio spalvos uždangą ir patenkama į dykumos karštą ir sausą sritį, kurioje matosi gigantinis Pietų Amerikos žiogas (Tropidacris violaceus) ir Čiliniai rožiniai tarantulai (Grammastota spatulata) mažose urveliuose.
Šiuolaikiškai įrengtai zoologijos sodai teikia daug galimybių mokinių pažintinei veiklai ir suteikia daug įspūdžių.
IŠVADOS
Zoologijos sodai yra puiki vieta mokinių gamtamokslinei edukacijai. Tam reikia ir zoologijos sodo pasiruošimo ir mokytojų noro tinkamai išnaudoti suteikiamomis galimybėmis.
Kiekvienas lankytojas, o ypatingai vaikai apsilankę zoologijos sode turi ne tik pamatyti gyvūnus, bet ir suprasti pavojus nykstančioms gyvūnų rūšims, gamtos trapumą.
LITERATŪRA
EAZA education standarts 2001. Prieiga per internetą: http://www.eaza.net/
EAZA standarts 2006. Prieiga per internetą: www.eaza.net
ES TARYBOS DIREKTYVA 1999/22/EB 1999 m. kovo 29 d. dėl laukinių gyvūnų laikymo zoologijos soduose. Prieiga per internetą:
Ivanauskas Tadas (1938). Šią vasarą turėsime zoologijos sodą. Laikraštis „Mūsų kraštas“ 1938-01-21
Podhorska Eva (2004). Keepers’ involvement in conservation education. EAZA News, vol. 46 – 2004. p.25.
Zubkowicz Robert (2006). Evaluation of rearrangement and adaptation of historic zoological gardens for the purpose of animal exhibition., Animals, zoos and conservation (Summaries of scientific papers of III International Conference). P.48.
Woollard P. Stephen (2002). Bug World, an innovative invertebrate exhibit at BristolZooGardens. EAZA News, vol. 39 – 2002. p. 25.
Gamtos pažinimo būdų yra daug. Vienas iš jų lankymasis zoologijos sode. Gyvūnai sukelia įvairiausius jausmus – džiaugsmą, baimę, pagarbą, pasibjaurėjimą ir žavesį. Jie yra garbinami kaip šventieji, jiems statomi paminklai, arba – negailestingai žudomi.
Šiandien Lietuvos zoologijos sodas vykdo edukacinę veiklą.Toliau puoselėjame ir tęsiame profesoriaus Tado Ivanausko darbus gamtosauginio švietimo srityje. Esame Europos zooedukologų nariai (IZE). Kad galėtume kūrybingai daug dirbti, padėjo Lietuvos gyvūnų globos draugija (LGGD). Jų iniciatyva zoologijos sode 2002 metais buvo įkurta zoomokyklėlė. Šį projektą finansavo Anglijos gyvūnų globos organizacija “ Naturewatch Foundation”.
Kas gali būti puikiau už 15,9 ha dydžio klasę. Mes mokome ir mokomės kartu – pažinti, stebėti, saugoti, atjausti ir rūpintis tais, kurie gyvena šalia mūsų.
Zoologijos sodas bendradarbiauja su vaikų darželiais, mokyklomis, neįgalių vaikų institucijomis, universitetais. Vedame pamokėles, pažintines ekskursijas, vykdome bendrus projektus, organizuojame renginius, akcijas, vaikų kūrybinių darbelių parodėles.
Zoologijos sodas unikali vieta, jei norite patirti malonių įspūdžių, geriau pažinti Afrikos liūtą, šiaurės baltąjį lokį ar paslaptingąją iguaną.
Ar norite eiti į ekskursiją?
Kiek zoologijos sodui metų? Ką ėda pelikanas? Kur auksinės žuvytės tėvynė? Ar Lietuvoje gyvena vėžlys? Sužinosite apsilankę zoomokyklėlėje.
Iki malonių susitikimų.
Straipsnį parengė
Lietuvos zoologijos sodo Edukologė
Violeta Lazarevičienė
AR NORITE EITI Į EKSKURSIJĄ? Jei taip, tai galite ją pradėti
Yra įvairių gamtos pažinimo būdų, vienas iš jų – stebėti žuvytes akvariumuose.
Zoologijos sode akvariumas įrengtas 1977 metais, rekonstravus svetainės–restorano pastatą į terariumą–akvariumą.
Čia surinkta gėlavandenių, šiltavandenių upių ir ežerų gyventojų kolekcija. Žuvelės kilusios iš P. Amerikos, Afrikos, Australijos, Pietryčių Azijos. Ir tik auksinės žuvelės priskiriamos šiltavandenėms.
Šiuo metu akvariume gyvena apie 563 žuvys, 54 rūšių, iš jų 4 įrašytos į Tarptautinę Raudonąją knygą.
Akvariume stebėsite unikalią žuvelių rūšį – Piranija . Tai Pietų Amerikos Amazonės upės gyventoja.
Portugalų kalboje žodis piranija reiškia “piratas”.
Jos turi tvirtus žandikaulius, pilnus aštrių trikampių dantų. Akimirksniu gali perkąsti piršto storio lazdą.
Ypač pavojingos alkanos, plaukiojančios dideliais būriais. Puola viską, kas patenka į vandenį.
Kai kurių vietinių genčių indėnai liūčių ir potvynių metu savo artimųjų kūnus pirmiausiai atiduoda piranijoms. Po kelių valandų iškelia iš vandens kaulus, nudažo juos savo tradicinėmis spalvomis ir po atoslūgių palaidoja žemėje. Piranijos vandenyje atlieka sanitarų vaidmenį kaip plėšrūnai sausumoje. Mailius ir visai jaunutės piranijos maitinasi maliarinio uodo lervomis, tuo padeda žmogui kovoje su baisia liga – maliarija.
Laikant piranijas nelaisvėje, reikia elgtis atsargiai, nes jų elgesys gali būti nenuspėjamas: puola ranką, tinklelį, gulasi ant šono lyg apalpusios, šoka iš vandens.
Akvariume auginamos piranijos maitinamos mėsa, gyva ir šaldyta žuvimi, naujagimiais peliukais, augaliniu maistu. Nelaisvėje išgyvena iki 15 metų.
STEBĖKITE ŽUVYTES AKVARIUMUOSE
didžiausi akvariumo peštukai – astronautai;
labai draugiškos juostinės ciklozomos;
raudonpilvės papūgėlės labai gražiai augina savo vaikus, vedžiojasi kaip višta viščiukus, saugo, globoja;
kai kurie ciklidai ikrelius laiko burnoje, kol išsirita mailius. Kilus pavojui, jie gana dažnai neria atgal į burną pasislėpti;
seniausiai akvariume gyvena juostuotasis šamas;
zoologijos sode žuvelės šeriamos tris kartus per dieną: pirmą kartą sausu pašaru, skirtu žuvytėms, antrą kartą gyvu maistu ( vandens vėžiagyviais, sliekais, svirpliais), ir trečią kartą negyvu maistu (mėsa, žuvimi, salotomis);
Maisto duodama tiek, kad žuvelės tą kiekį suėstų maždaug per 15 minučių.
ATMINKITE, KAD ŽUVYTĖ AKVARIUME JAUSTŲSI SAUGESNĖ, JAI REIKIA:
vandens;
deguonies;
tam tikros temperatūros;
šviesos;
maisto;
aplinkos (dėl grožio ir patogumo žuvelėms);
draugų.
Žuvytės mėgsta ramybę, lankydamiesi akvariume pasistenkite gerbti jų buveinę.
Malonios Jums viešnagės akvariume.
Straipsnį parengė Lietuvos zoologijos sodo Edukologė Violeta Lazarevičienė
.jpg)
avandenių upių ir ežerų gyventojų kolekcija. Žuvelės kilusios iš P. Amerikos, Afrikos, Australijos, Pietryčių Azijos. Ir tik auksinės žuvelės priskiriamos šiltavandenėms.
Portugalų kalboje žodis piranija reiškia “piratas”. 
Mailius ir visai jaunutės piranijos maitinasi maliarinio uodo lervomis, tuo padeda žmogui kovoje su baisia liga – maliarija. 
