Baltasis gandras

Ciconia ciconia
Būrys GANDRINIAI PAUKŠČIAI Dėtis 3–5 kiaušiniai
Šeima GANDRINIAI Perėjimo trukmė 31–34 dienos
Gyvena ~ 35 metus Svoris 3–4 kg
Paplitimas vakarinėje arealo dalyje į šiaurę iki Jutlandijos pusiasalio, Suomių įlankos, į rytus iki Ukrainos, Užkaukazės, į pietus iki Irako, mažosios Azijos, Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos. Kita arealo dalis yra Vidurinėje Azijoje.
Buveinė perėjimo laikotarpiu – upių ir ežerų slėniai, klajonių laikotarpiu – ryžių laukai, vandens telkinių pakraščiai.
Minta įvairiais bestuburiais (kirmėlėmis, vabzdžiais, vėžiagyviais bei jų lervomis, moliuskais), smulkiomis žuvytėmis, varliagyviais.

BiologijaBaltieji gandrai yra dideli, ilgakakliai paukščiai su ilgomis raudonomis kojomis ir raudonu tiesiu, aštriu snapu. Baltos galvos, kaklo ir kūno plunksnos kontrastingai skiriasi su juodomis sparnų plunksnomis, persiliejančiomis su purpurinio ir žalio spalvų žaismo blizgesiu, o mažas juodas odos lopas supa jų rudas akis. Šiuos paukščius lengva atpažinti pagal jų skleidžiamą garsą – kalendami snapais jie skleidžia tokį kalenimą, kuris panašus į dviejų storų pagalių tarškėjimą. Turbūt lengviausia pamatyti gandrą, kai jis tupi lizde. Taip pat juos galite pamatyti šlapiose pievose, naujai nušienautuose laukuose. Gandrų lizdai yra labai dideli, dažniausiai būna sukrauti aukštose vietose, iš kur viskas aplink gerai matosi.

Baltasis gandras – agrolandšafto  paukštis, laikomas ekologiškos – žmonėms gyventi sveikos aplinkos ir tausojamojo žemės ūkio indikatoriumi. Ankščiau šis paukštis buvo gausus visoje Europoje, tačiau intensyvus antropogeninis poveikis aplinkai: buveinių keitimas ir naikinimas, pirmiausiai susijęs su per daug intensyviu žemės ūkiu daugelyje Europos šalių pastaraisiais dešimtmečiais sukėlė negrįžtamus pokyčius kraštovaizdyje. Tai nulėmė spartų baltųjų gandrų populiacijos mažėjimą vakarų Europoje, o kai kuriose šalyse ir visišką jų išnykimą. Mūsų šalyje peri mažiausiai 12500–13000 baltųjų gandrų porų. Nors Lietuvoje gandrai visą laiką buvo gausūs, pastaraisiais dešimtmečiais jų dar padaugėjo, nes kolūkinės žemės ūkio sistemos sunykimas, daugelyje vietų numelioruotų plotų užmirkimas sukūrė palankias sąlygas šiems paukščiams. Tačiau, pastaraisiais metais vėl intensyvėjantis žemės ūkis, greitas ekonominis augimas gali nulemti atgalinį procesą, todėl nors ir gausi, ši rūšis reikalauja ypatingo dėmesio.

Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas). Jis galįs žmogaus ligas paimti, „nulakinti“ į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę tiems namams, šalia kurių apsigyvena, o dievdirbių kūryboje tarp šventųjų garbingą vietą užimdavo ir gandro statulėlės. Taip pat folklore pasakojama, jog gandras atneša vaikus.

Iš žiemojimo vietų (rytinė Afrika nuo Ugandos ir Kenijos iki pat pietinio Afrikos pakraščio) baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie kovo 25-tą dieną, todėl tą dieną senovės lietuviai vadindavo Blovieščiais ir buvo švenčiama kaip gandro sugrįžimo diena.