Gulbė nebylė

Cygnus olor
Būrys ŽĄSINIAI PAUKŠČIAI Dėtis 5–7 kiaušiniai
Šeima ANTINIAI Perėjimo trukmė 36–38 dienos
Gyvena ~ 30–40 metų  Svoris 7,6–14,3 kg
Paplitimas Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Usūrio slėnio. Tarp Obės ir Baikalo negyvena. Šiaurėje arealas siekia pietinę Švediją, Alandų salas, Obės aukštupį. Į pietus paplitusi iki Tibeto papėdės, Afganistano, Irano, Mažosios Azijos, Balkanų pusiasalio, pietinės Prancūzijos. Žiemoja vakarų Europoje, Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrantėse.
Buveinė gyvena ir peri žuvininkystės tvenkiniuose, vandens saugyklose, nenaudojamuose durpynuose bei karjeruose, raistuose, ežeruose, upių deltose, užpelkėjusiuose duburiuose.
Minta tik augaliniu maistu, lesa po vandeniu ir virš jo esančias minkštąsias augalų dalis (stiebus, lapus, šaknis). Įvairūs bestuburiai racione sudaro labai mažą dalį ( ~ 3 % ).

Biologija. Gulbė nebylė nuo kitų gulbių rūšių skiriasi dydžiu, oranžiškai raudonu snapu ir laikysena. XX amžiaus viduryje gulbės Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vieno žmogaus – Tado Ivanausko rūpesčiu, gulbių populiacija Lietuvoje atsikūrė. Įprasta gulbių rūšis Lietuvoje yra gulbė nebylė. Šių grakščių paukščių gyvenime yra nemažai dalykų, kurių galėtų pasisemti ir žmonės, kaip pvz.: ištikimybė ir prieraišumas. Kitaip nei kiti paukščiai, gulbių šeima laikosi tvirta kaip kumštis. Jaunikliai su tėvais gyvena metus, t. y. iki naujo perėjimo sezono. Paskui tėvai juos išvaro į savarankišką gyvenimą. Dar apie porą metų jaunikliai bastosi būriu, o vėliau, kai galutinai subręsta, žiemojimo vietose ar migracijos metu, ima dairytis poros ir apie ketvirtus gyvenimo metus pradeda šeimos gyvenimą. Itin gražios būna gulbių vestuvės, vykstančios kiekvieną pavasarį prieš prasidedant perėjimo metui. Gulbės nebylės savo bendravimą išreiškia šokdamos vestuvinius šokius – širdies forma išraitydamos savo ilgus kaklus. Gulbės peri kartą per metus. Peri tol, kol abu poros nariai yra sveiki ir gyvi. Jei patelė netyčia žūsta, gulbinas nepuola žudytis. Jis metus kitus blaškosi, kol susiranda naują partnerę.

Nors gulbės nesunkiai suranda žiemojimo vietas kituose kraštuose, kur yra neužšąlančių vandens telkinių, net ir per didžiausius šalčius šių paukščių galima išvysti Lietuvoje. Kaltas didelis gulbių nebylių prieraišumas. Juk XII amžiuje šios rūšies gulbes Anglijoje augino namuose kaip žąsis. Jeigu čia jos randa pakankamai maisto, apie jokią migraciją negalvoja.

Daugybę metų žmonės ir šie grakštūs paukščiai gyveno arti vieni kitų, tačiau kai kurių savo elgesio klaidų žmonės neperprato. Jie daro dvi didžiausias klaidas: šiltaisiais metų mėnesiais, kai gamtoje ir taip gausu maisto, lesina paukščius ir džiaugiasi miela jų draugyste, o žiemą, kai vandenis sukausto ledas ir kai paukščiams reikėtų lesalo, dažniausiai juos pamiršta. Gulbėms sunku suvokti, kad visuomet sočiai prilesusios ir dar papildomai žmonių pripenėtos, kada nors čia pristigs maisto. Todėl net ir orams atšalus dažniausiai neskuba skristi svetur, kur yra natūralaus lesalo. Tad žmonės galėtų šiems gražuoliams paukščiams padėti dviem būdais: nedaryti meškos paslaugos vasarą – nelesinti jų, kai gamtoje taip nesunku rasti maisto, o žiemą, pastebėję neišskridusius paukščius ir užėjus dideliems šalčiams, reguliariai juos maitinti.