
Šventasis ibis
Threskiornis aethiopicusBūrys GANDRINIAI PAUKŠČIAI | Dėtis 3–4 kiaušiniai |
Šeima IBISINIAI | Perėjimo trukmė 30 dienų |
Gyvena ~ 29 metus | Svoris 1,4 kg |
Paplitimas Eurazija – nuo Balkanų pusiasalio iki Birmos, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Australijoje. | |
Buveinė perėjimo laikotarpiu – upių ir ežerų slėniai, klajonių laikotarpiu – ryžių laukai, vandens telkinių pakraščiai. | |
Minta įvairiais bestuburiais (kirmėlėmis, vabzdžiais, vėžiagyviais bei jų lervomis, moliuskais), smulkiomis žuvytėmis, varliagyviais. |
Biologija. Taip vadinamas, nes Senovės Egipte buvo laikomas šventuoju paukščiu. Šis paukštis buvo laikomas išminties ir teisingumo dievo Toto simboliu. Pats Totas vaizduojamas ibio galva. Toto šventykloje buvo laikoma gausybė šventųjų ibių, jų kūnai buvo balzamuojami. Senovės Egipte šventųjų ibių buvo daug ir jie netrukdomi veisėsi net ir miestuose, tačiau dabartiniame Egipte jų sutinkama labai retai. Ši rūšis paplitusi Afrikoje į pietus nuo Sacharos, Madagaskare ir pietų Arabijoje. Į Lietuvą užklysta retai.
Šventasis ibis yra mažesnis už baltąjį gandrą. Patinas ir patelė išvaizda nesiskiria – yra baltos spalvos. Plasnojamųjų plunksnų galai juodi su violetiniu atspalviu. Snapas ir kojos juodi.
Aktyvūs dieną. Nakvoja medžiuose. Kadangi veisimo vietose yra globojamas (laikomas šventu paukščiu), nebijo žmogaus. Kaip ir gandras, maisto ieško vaikščiodamas ir savo ilgu lenktu snapu krapštydamas žemę. Dažnai laikosi grupėmis. Lizdus krauna medžiuose iš šakų, vidų iškloja sausomis žolėmis.