Paprastoji ūdra – smulkus plėšrūnas, puikiai prisitaikęs gyventi ir medžioti vandenyje. Jos tankus, blizgantis kailis saugo nuo šalčio ir drėgmės, o trumpos ausys, ilgi ūsai bei plaukimui pritaikytos galūnės padeda gerai orientuotis ir sugauti grobį po vandeniu. Ūdros dažniausiai minta žuvimi, tačiau pristigę maisto, medžioja ir varles, mažus paukščius bei ėda jų kiaušinius. Jos gyvena švariuose gėlo vandens telkiniuose: upėse, ežeruose, pelkėse ir upeliuose, kur gausi pakrančių augalija, daug uolų plyšių ar krūmynų, tinkamų slėptuvėms. Žiemą, kai gėlavandeniai telkiniai užšąla, ūdros pasirodo ir jūrinėse pakrantėse. Kiekviena ūdra turi savo teritoriją palei vandens telkinį, kuri gali siekti iki 20 km. Nors ūdros nemigruoja, jauni individai, ieškodami laisvų teritorijų, gali nukeliauti didelius atstumus. Šie gyvūnai vengia vietovių, kuriose intensyvi žmonių veikla.
Paprastoji Ūdra
Lutra lutra
Būrys:
Plėšrūnai
Šeima:
Kiauniniai
Gyvena:
3-5 metus (gamtoje) / 10-15 metų (prižiūrima)
Dydis:
Svoris: 4-11 kg. Kūno ilgis: 1-1,1 m
Paprastųjų ūdrų poravimasis dažniausiai vyksta žiemos pabaigoje-pavasarį. Nors gyvūnai nemažai laiko praleidžia sausumoje, poruojasi dažniausiai vandenyje. Poravimosi metu ūdros vandenyje žaidžia ir vaikosi viena kitą. Jų jaunikliai lytiškai subręsta per 2 metus. Didžiąją gyvenimo dalį paprastosios ūdros praleidžia gyvendamos vienos, ypač patinai, kurie atkakliai gina savo teritoriją nuo kitų patinų.
Vada:
1-5 jaunikliai
Vaikingumas:
60-70 dienų
Paprastoji ūdra dėl buveinių nykimo, vandens taršos yra saugoma rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) sąraše ji priskiriama arti grėsmės esantiems taksonams, taip pat įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis. Ūdra įtraukta ir į ES Buveinių direktyvos II bei IV priedus, todėl ji griežtai saugoma. Svarbios buveinės saugomos įtraukiant į „Natura 2000“ tinklą. Paprastosioms ūdroms taikomos apsaugos priemonės apima buveinių atkūrimą, taršos mažinimą, medžioklės draudimą, populiacijos monitoringą ir visuomenės švietimą apie rūšies svarbą ekosistemai.
Paprastoji ūdra – smulkus plėšrūnas, puikiai prisitaikęs gyventi ir medžioti vandenyje. Jos tankus, blizgantis kailis saugo nuo šalčio ir drėgmės, o trumpos ausys, ilgi ūsai bei plaukimui pritaikytos galūnės padeda gerai orientuotis ir sugauti grobį po vandeniu. Ūdros dažniausiai minta žuvimi, tačiau pristigę maisto, medžioja ir varles, mažus paukščius bei ėda jų kiaušinius. Jos gyvena švariuose gėlo vandens telkiniuose: upėse, ežeruose, pelkėse ir upeliuose, kur gausi pakrančių augalija, daug uolų plyšių ar krūmynų, tinkamų slėptuvėms. Žiemą, kai gėlavandeniai telkiniai užšąla, ūdros pasirodo ir jūrinėse pakrantėse. Kiekviena ūdra turi savo teritoriją palei vandens telkinį, kuri gali siekti iki 20 km. Nors ūdros nemigruoja, jauni individai, ieškodami laisvų teritorijų, gali nukeliauti didelius atstumus. Šie gyvūnai vengia vietovių, kuriose intensyvi žmonių veikla.
Gyvena:
3-5 metus (gamtoje) / 10-15 metų (prižiūrima)
Dydis:
Svoris: 4-11 kg. Kūno ilgis: 1-1,1 m
Paprastųjų ūdrų poravimasis dažniausiai vyksta žiemos pabaigoje-pavasarį. Nors gyvūnai nemažai laiko praleidžia sausumoje, poruojasi dažniausiai vandenyje. Poravimosi metu ūdros vandenyje žaidžia ir vaikosi viena kitą. Jų jaunikliai lytiškai subręsta per 2 metus. Didžiąją gyvenimo dalį paprastosios ūdros praleidžia gyvendamos vienos, ypač patinai, kurie atkakliai gina savo teritoriją nuo kitų patinų.
Vada:
1-5 jaunikliai
Vaikingumas:
60-70 dienų
Paprastoji ūdra dėl buveinių nykimo, vandens taršos yra saugoma rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) sąraše ji priskiriama arti grėsmės esantiems taksonams, taip pat įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis. Ūdra įtraukta ir į ES Buveinių direktyvos II bei IV priedus, todėl ji griežtai saugoma. Svarbios buveinės saugomos įtraukiant į „Natura 2000“ tinklą. Paprastosioms ūdroms taikomos apsaugos priemonės apima buveinių atkūrimą, taršos mažinimą, medžioklės draudimą, populiacijos monitoringą ir visuomenės švietimą apie rūšies svarbą ekosistemai.