Gyvūnai

Tai vieni mažiausių Malavio ciklidų, kartais dar vadinami nykštukiniais Mibuna ciklidais.

Agresyvumas pasireiškia labiau savo rūšies individams nei kitų rūšių. Endeminė rūšis, sutinkama tik Tanganykos ežere.

Medžioja kitas smulkias žuvis. Medžiojimo metodas – apsimesti negyvu gulint ant šono dugne. Poras sudaro visam gyvenimui. Rūšies paplitimą riboja jos netoleravimas vėsesnei vandens temperatūrai, apatinė rūšiai mirtina riba yra 12,9°C.

Stambios arovanos sugeba iššokti iš vandens net 3 metrų.

Vilkų gaujos labai organizuotos. Tiek medžiodami, tiek augindami jauniklius, arktiniai vilkai vienas kitam padeda.

Rudosios lapės laikomos labai protingomis, nes yra nepaprastai gerai prisitaikiusios išlikti esant įvairioms sąlygoms.

Egiptiniai skraidantieji šunys, vieninteliai iš didžiųjų šikšnosparnių, naudojančių echolokaciją – garso skleidimą ir grįžtančio aido priėmimą, kurį sukuria liežuviu skleisdami šaižius traškesius.

Beždžionės žinomos kaip labai protingi žinduoliai. Jos geba greitai mokytis, yra smalsios ir turi puikią atmintį.

Kapucinai dažnai laikomi sumaniausiomis naujojo pasaulio beždžionėmis: juodagalvis kapucinas gali naudotis įvairiais įrankiais, pavyzdžiui akmeniu sutraiškyti kietus riešutus.

Anubių skiriamasis požymis – ryškiai raudonos spalvos sėdynės trynė. Jos labai svarbios, kad atskiri bandos nariai nepasimestų iš akių keliaudami po brūzgynus.

Paprastosios lūšys – vienintelės Lietuvoje gyvenančios kačių šeimos atstovės. Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje lūšys buvo beveik išnykusios. Vėliau, pagerėjus jų apsaugai, mitybos sąlygoms ir sumažėjus vilkų, lūšių ėmė gausėti. Lūšys atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant kitų gyvūnų gausumą.

Manulas – katinų šeimos, retas plėšrus žinduolis. Manulas ne toks garsus kaip liūtas, ne toks grakštus kaip leopardas, jis dydžiu panašus į naminį katiną, nors ir stambesnis, o artimiausi jo giminaičiai yra persiškos kilmės katinai.

Dažniausiai kengūras galima sutikti Australijoje, kur gyvena daug skirtingų kengūrų porūšių.

Tai naminės miniatiūrinės ožkos. Šios ožkos vienos iš mažiausių pasaulyje!

Kupranugariai sunkiai pakelia drėgną klimatą, tačiau lengvai ištveria temperatūros svyravimus nuo -27 iki +50 laipsnių.

Muntjakai yra kilę iš pietryčių Kinijos, taip pat gali būti sutinkami ir Taivano žemėse.

Lama buvo prijaukinta Peru 2000–2500 metais prieš mūsų erą. Lama, kaip ir kupranugaris, yra labai ištverminga ir gali ilgai išbūti be vandens.

Asilus žmonės prijaukino 4000 metų prieš Kristų, tai pirmi prijaukinti gyvūnai krovinių pernešimui. Šiltesniuose kraštuose pakeičia arklį, nes tenkinasi prastesniu pašaru ir yra ištvermingesnis. Asilę kryžminant su arkliu gaunami vertingi darbiniai gyvuliai – mulai.

Korsakas dar žinomas kaip stepių lapė. Sutikęs žmogų, gali apsimesti negyvu, bet, atsiradus pirmai galimybei, pabėga.

Madagaskaro tarakonai turi išskirtiną savybę – jie šnypščia. Šnypščiama pučiant orą pro kvėpavimo poras. Tai — vieninteliai vabzdžiai, kurie turi tokią techniką.

Tai viena iš pačių didžiausių rupūžių pasaulyje. Agos nuodai, vadinami bufoksinais, yra labai stiprūs, nuodų turi net varliagyvių kiaušiniai.

Raudonpilvės kūmutės saugoma tarptautiniu lygiu, t. y. ji yra įrašyta į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, II ir IV priedus, taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos II priedėlį „Griežtai saugomos faunos rūšys”. Įtraukta ir į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, priskirta 5 (Rs – išsaugotos rūšys) kategorijai.

Pieninė sinalojinė gyvatė yra žaltinių gyvačių šeimos roplys. Savo išvaizda imituoja nuodingą koralinę gyvatę. Išsigandusi paskleidžia muskuso kvapą, taip atbaidydama priešą.

Ši varlių rūšis plačiai naudojama moksliniuose, laboratoriniuose tyrimuose, daugiausia stuburinių gyvūnų embriologijos.

Šios varlės turi puikų savigynos mechanizmą. Jos išskiria nuodus per savo odą, kurie yra labai toksiški. Nuodai išsiskiria pro poras per visą kūną ir veikia centrinę nervų sistemą, sukeldami raumenų ir nervų paralyžių.

Tai dieninių driežų rūšis, mėgstanti leisti laiką uolingose atvirose vietose, kuriose nedaug augmenijos. Daug laiko praleidžia šildydamosis prieš saulę.

Žodis Tupaja yra kilęs iš malajų kalbos žodžio „tupai“, kuris reiškia voverę. Šie medlaipių kirstukų būriui priklausantys žinduoliai naudoja 8 skirtingus garsus susikalbėti su gentainiais.

Mėlynliežuviai scinkai natūraliai ieško akių kontakto. Geba įsiminti ir atskirti įvairius garsus.

Didysis gerozauras yra dieninis roplys. Tai reiškia, jog ši driežų rūšis yra aktyvi daugiausia dienos metu.

Stepinis vėžlys yra aptinkamas Vidurinės Azijos sausose, uolėtose dykumose, pusdykumėse arba skurdžia augmenija apaugusiose vietovėse. Šių roplių aptinkama ir 1500-2000 m virš jūros lygio.

Vandeninės agamos — gan dideli driežai, dar vadinami kininiais vandens drakonais. Vandeninės agamos pačiame viršugalvyje turi trečiąją akį, kurios pagalba jaučia šviesą, tamsą, t.y. šešėlius virš galvos, kas padeda laiku sureguoti virš galvos sklandant plėšriesiems paukščiams.

Žaliasis baziliskas yra iguaninių roplių šeimos gyvūnas – neretai dar vadinamas Jėzaus Kristaus driežu. Tokį vardą jis gavo dėl gebėjimo nedidelius nuotolius bėgti vandens paviršiumi.

Krokodilinis kaimanas — puikus vandens plėšrūnas. Žinoma, kad šis krokodilas gali keisti savo odos spalvą – patekus į itin šaltą vandenį kaimano odoje esančios juodo pigmento prisipildžiusios ląstelės išsiplėčia ir dėl to ropliai atrodo tamsesni.

Barzdotosiomis vadinamos todėl, kad pajutusios pavojų, agamos išsižioja, išpučia kūną, ypač pasmakrę, kuri pajuoduoja ir tuo primena barzdą. Pašiauštais spygliais agama atrodo dar didesnė bei grėsmingesnė nei yra.

Daugiau nei 90 % laiko praleidžia medžiuose. Išsigandusios ar besigindamos išskleidžia „apykaklę“, kad atrodytų grėsmingesnės. Bėgdamos greitai, sprunka ant dviejų kojų.

Baliniai vėžliai yra vienintelė vėžlių rūšis aptinkama Lietuvoje.

Aksolotlis — tai lervinė Ambystoma mexicanum būsena, kuri sugeba daugintis nepereidama į suaugusią formą.

Geltongalvė medlaipė paplitusi Centrinėje ir Pietų Amerikoje, drėgnuose atogrąžų miškuose. Gyvena šlapių medžių kamienuose, drėgnose ir vandeningose buveinėse.

Apelsinuko pavadinimą gavo dėl patinėlio ryškiai geltonai oranžinės spalvos pilvelio.

Ilgakojai ir ilgakakliai paukščiai, pasižymi nuostabiomis raudonomis plunksnomis ir blizgiais mėlynai juodais sparnų galiukais.

Rudoji urvinė antis paplitusi Šiaurės – Vakarų Afrikoje ir Etiopijoje, taip pat Eurazijoje. Įdomu tai, kad Tibete ir Mongolijoje rudoji urvinė antis budistų laikoma šventu paukščiu.

Veisimosi sezono metu pelikano plunksnos nusidažo rausvai.

Prieš tūkstančius metų pilkosios žąsys buvo prijaukintos ir naudojamos maistui bei pūkams.

Ši rūšis yra labai atsargi ir visada atkreipia dėmesį į galimą pavojų. Povas yra dieninis paukštis, nakvynei renkasi aukštus medžius, kurių šakose įsitaiso miegoti.

Grifai yra kenksmingo maisto tinklo dalis ekosistemoje ir svarbi ekologinė paslauga, skirta perdirbti skerdenų biomasę, kad būtų išvengta negyvos biomasės kaupimosi, taip prisidedant prie atliekų pašalinimo, ligų reguliavimo ir maistinių medžiagų apykaitos.

Laukinės Afrikos pilkosios papūgos yra labai drovios ir retai leidžia žmonėms prie jų prieiti. Jauni paukščiai su savo šeimų grupėmis būna ilgą laiką, iki kelerių metų ir jomis rūpinasi vyresni paukščiai, kol jos tampa pakankamai suaugusios, nepriklausomos.

Didžiausias Europos plėšrusis paukštis. Nuo XX a. pabaigos populiacija pamažu gausėja. Šiuo metu populiaciją sudaro apie 150-170 porų.

Juodosios gulbės daugiausia aptinkamos pietų Australijos pelkėse ir yra linkusios vengti šiaurinių tropikų. Šios gulbės yra didžiausios iš visų paukščių.

Viršutinė kūno dalis ir krūtinė pilka, pilvas rožinis, skruostai- balti, juoda galva, raudonas apvadas apie akis, rausvos pėdos ir stora raudonas snapas.

Banguotosios papūgos yra populiarūs augintiniai visame pasaulyje dėl savo mažo dydžio, mažos kainos ir gebėjimo imituoti žmogaus kalbą. Jos tikriausiai yra trečias pagal populiarumą augintinis pasaulyje po prijaukinto šuns ir katės.

Tėvai su jaunikliais dažniausia laikosi kartu iki kito veisimosi sezono. Sausumoje vikri, greitai bėgioja. Kartais, jei išsišėrusi, sugeba pabėgti nuo plėšrūnų. Puikiai plaukioja, bet nenardo.

1919 m. balandį Lenkijoje buvo nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs lygumų stumbras. Zoologijos sodų ir privačių kolekcijų dėka, ši rūšis atkurta ir vėl gyvena laisvėje. Į Lietuvą stumbrai vėl buvo atvežti 1969 m., o pirmieji penki stumbrai į laisvę iš aptvarų buvo paleisti 1973 m.

Tai nuostabūs šuolininkai, galintys įveikti labai stačius kalnus. Šoka žemyn 6-7 m nuo vieno skardžio ant kito. Ožkos kasa apie 5 cm gylio lovas, kuriose ilsisi ir voliojasi, valydamos kailius nuo parazitų.

Lapams ir ūgliams skinti žirafos naudoja plonas, judrias lūpas ir ilgą juodą liežuvį, kurį žirafos gali iškišti daugiau kaip 45 cm. Žirafos yra atrajotojai ir turi 4 skyrių skrandį.

Nors liūtų patelės gerokai mažesnės už patinus, būtent jos aprūpina praidą (taip vadinama kartu gyvenanti liūtų grupė) ėdesiu. Liūtai medžioja grupėmis. Dažniausiai tai daro sutemus, kadangi dėl geros regos tamsiuoju paros metu įgauna didelį pranašumą prieš savo grobį.

Amūriniai tigrai yra didžiausi kačių šeimos atstovai ir treti pagal dydį sausumos plėšrūnai po baltojo ir rudojo lokio.

Jūriniai ereliai paplitę Rytų Azijoje ir netoli jūrų pakrančių. Dažniausiai aplinkui Ochotsko jūrą, prie Japonijos jūros ir Didžiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėse. Pagrindinės jų žiemojimo vietos yra Hokaido saloje bei pietinėse Kurilų salose.

Baltabruvė sniegenos aptinkamos Afganistane ir Kinijoje.

Aptinkamos nuo šiaurinės Panamos, Kolumbijos, Venesuelos, Gajanos, Surinamo, Prancūzijos Gvianos ir Brazilijos pakrantės į pietus iki Bolivijos ir Paragvajaus. Jos randamos į rytus iki rytinių Andų kalnų ir Panamos miesto bei iki vakarų Itauno, Brazilijoje. Jie dažniausiai aptinkami palei šiaurinę ir pietinę Amazonės atogrąžų miškų ribas ir retai atogrąžų miškuose.Aros gyvena medžiuose ir šalia vandens šaltinių. Jų galima rasti net 190 m aukštyje.

Paplitimo vietos: Venesueloje, rytinėje Andų dalyje, Kolumbijoje, Rytų Ekvadoras, Rytų Peru, Gajanoje ir Šiaurės Brazilijoje, Suriname.

Paplitimo vieta — Vietnamo atogrąžų miškai. Minta įvairiais žalumynais, tačiau dažniausiai — gervuogėmis, gudobelėmis, ąžuolais, raudonuoju klevu ir rožėmis.

Didysis apuokas – vienas įspūdingiausių Lietuvos miškų gyventojų. Ši sparnuočių rūšis yra ant išnykimo ribos ir yra įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą nuo 1976 m.

Aukščiausias žinduolis – 6 metrai. Liežuvis yra nepaprastai ilgas – vidutiniškai 50 cm ilgio, tamsios, pilkai juodos spalvos.