Avijautis – Šiaurės tundros žinduolis, išsiskiriantis itin tankiu ir ilgu kailiu, kuris beveik siekia žemę ir saugo nuo atšiaurių arktinių vėjų bei šalčio. Jo kūnas yra kresnas ir žemas, pritaikytas išlaikyti šilumą net esant itin žemai temperatūrai. Avijautis turi masyvią galvą su stipriais kaklo raumenimis ir virš pečių iškilusią kuprą. Tiek patinai, tiek patelės turi žemus, plačius, į šonus ir žemyn lenktus ragus. Avijaučiai gyvena arktinėje tundroje, dažniausiai atvirose, be medžių vietovėse, kur vyrauja žolės, kerpės ir samanos. Paprastai formuoja bandas, kurių dydis gali kisti priklausomai nuo sezono: vasarą jos būna mažesnės, o žiemą didesnės, kad būtų lengviau apsisaugoti nuo plėšrūnų ir išlaikyti kūno šilumą. Minta įvairiais tundros augalais – viksvomis, žolėmis, kerpėmis, samanomis.
Avijautis
Ovibos moschatus
Būrys:
Porakanopiai
Šeima:
Dykaragiai
Gyvena:
12-20 metų (gamtoje) / 18-27 metus (prižiūrimi).
Dydis:
Svoris: 180-220 kg. Ūgis: 1,2-1,3 m.
Poravimosi sezonas prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi iki rudens pradžios. Patinai tampa agresyvūs, tarpusavyje kovoja dėl patelių. Nors avijaučiai dažniausiai ramūs, poravimosi metu jie gali būti pavojingi kitiems gyvūnams ar netgi žmonėms. Ši rūšis yra poligaminė, t. y. dominuojantis patinas poruojasi su keliomis patelėmis. Patelės lytiškai subręsta apie trečiuosius gyvenimo metus, o patinai šiek tiek vėliau. Patelės su jaunikliais sudaro pagrindinę bandos dalį, patinai laikosi atskirai. Kilus pavojui, patelės aktyviai gina jauniklius, suformuodamos ratą, kurio viduryje yra saugomi jaunikliai.
Vada:
1 jauniklis.
Vaikingumas:
8-9 mėnesiai.
Avijaučiai – tai saugoma rūšis Arkties regione. Ji įtraukta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonąjį sąrašą, kuriame priskirta nekeliantiems susirūpinimo taksonams, tačiau nurodoma, kad yra jautri aplinkos pokyčiams. Avijaučiams grėsmę kelia klimato kaita, buveinių nykimas, ligos ir medžiojimas. Nors, įgyvendinant veisimo ir atkūrimo programas, rūšis stabilizuota, tam tikruose regionuose individams išlieka rizika išnykti. Avijaučių rūšies apsaugos priemonės apima buveinių išsaugojimą, medžioklės reguliavimą ir stebėjimą.
Avijautis – Šiaurės tundros žinduolis, išsiskiriantis itin tankiu ir ilgu kailiu, kuris beveik siekia žemę ir saugo nuo atšiaurių arktinių vėjų bei šalčio. Jo kūnas yra kresnas ir žemas, pritaikytas išlaikyti šilumą net esant itin žemai temperatūrai. Avijautis turi masyvią galvą su stipriais kaklo raumenimis ir virš pečių iškilusią kuprą. Tiek patinai, tiek patelės turi žemus, plačius, į šonus ir žemyn lenktus ragus. Avijaučiai gyvena arktinėje tundroje, dažniausiai atvirose, be medžių vietovėse, kur vyrauja žolės, kerpės ir samanos. Paprastai formuoja bandas, kurių dydis gali kisti priklausomai nuo sezono: vasarą jos būna mažesnės, o žiemą didesnės, kad būtų lengviau apsisaugoti nuo plėšrūnų ir išlaikyti kūno šilumą. Minta įvairiais tundros augalais – viksvomis, žolėmis, kerpėmis, samanomis.
Gyvena:
12-20 metų (gamtoje) / 18-27 metus (prižiūrimi).
Dydis:
Svoris: 180-220 kg. Ūgis: 1,2-1,3 m.
Poravimosi sezonas prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi iki rudens pradžios. Patinai tampa agresyvūs, tarpusavyje kovoja dėl patelių. Nors avijaučiai dažniausiai ramūs, poravimosi metu jie gali būti pavojingi kitiems gyvūnams ar netgi žmonėms. Ši rūšis yra poligaminė, t. y. dominuojantis patinas poruojasi su keliomis patelėmis. Patelės lytiškai subręsta apie trečiuosius gyvenimo metus, o patinai šiek tiek vėliau. Patelės su jaunikliais sudaro pagrindinę bandos dalį, patinai laikosi atskirai. Kilus pavojui, patelės aktyviai gina jauniklius, suformuodamos ratą, kurio viduryje yra saugomi jaunikliai.
Vada:
1 jauniklis.
Vaikingumas:
8-9 mėnesiai.
Avijaučiai – tai saugoma rūšis Arkties regione. Ji įtraukta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonąjį sąrašą, kuriame priskirta nekeliantiems susirūpinimo taksonams, tačiau nurodoma, kad yra jautri aplinkos pokyčiams. Avijaučiams grėsmę kelia klimato kaita, buveinių nykimas, ligos ir medžiojimas. Nors, įgyvendinant veisimo ir atkūrimo programas, rūšis stabilizuota, tam tikruose regionuose individams išlieka rizika išnykti. Avijaučių rūšies apsaugos priemonės apima buveinių išsaugojimą, medžioklės reguliavimą ir stebėjimą.