Žalvarnis paplitęs Eurazijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Anksčiau Lietuvoje šie paukščiai perėdavo beveik visoje šalies teritorijoje, tačiau 2024 m. duomenimis, jų perėjimo vietos žinomos tik Druskininkų savivaldybėje ir Utenos rajone. Žiemoja Afrikoje, į pietus nuo Sahelio. Iš žiemojimo vietų parskrenda gegužės pradžioje, o išskrenda rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Žalvarniai mėgsta šiltas, sausas ir atviras vietoves pamiškėse, ypač ąžuolynuose bei pušynuose, su atviromis pievomis. Jie minta įvairaus dydžio vabalais, žiogais, rečiau dvisparniais ar drugiais, kartais gaudo smulkius roplius, graužikus ar varles. Grobio ieško tupėdami aukščiau ir jį pagauna ore arba nuo žemės.
Europinis žalvarnis
Coracias garrulus
Būrys:
Žalvarniniai paukščiai
Šeima:
Žalvarniniai
Gyvena:
9–10 metų (gamtoje) / apie 10 metų (prižiūrimas).
Dydis:
Svoris: 120–160 g. Kūno ilgis: 29–32 cm.
Žalvarniai yra monogaminiai paukščiai – poras sudaro visam gyvenimui. Poruojasi gegužės–birželio mėnesiais, o lizdus suka natūraliose medžių ertmėse ir inkiluose. Šie paukščiai garsėja įspūdinga oro akrobatika, kurią atlieka poravimosi metu ar skraidydami po apylinkes. Jiems labai svarbi teritorija, ypač poravimosi metu, kai ją aktyviai gina. Grėsmės akivaizdoje žalvarniai skleidžia atšiaurų, į varnos panašų šauksmą. Jei jauniklis lieka lizde vienas, jis išskiria nemalonaus kvapo oranžinį skystį, kuris atbaido plėšrūnus ir įspėja tėvus apie pavojų.
Dėtis:
2–6 kiaušiniai.
Inkubacinis periodas:
17–19 dienų.
Europinių žalvarnių populiacijai didžiausią grėsmę kelia natūralių buveinių nykimas – senų medynų kirtimas, intensyvėjanti miškininkystė ir pievų naikinimas. Intensyvus žemės ūkis ir pesticidų naudojimas mažina vabzdžių, pagrindinio žalvarnių maisto šaltinio, kiekį. Klimato kaita, perėjimo trikdymas, plėšrūnai (kiaunės, lapės, mangutai, katės) ir pavojai migracijos metu bei žiemojimo vietose taip pat prisideda prie rūšies nykimo. Lietuvoje žalvarniai nyksta ypač sparčiai – Lietuvos raudonojoje knygoje jie priskirti prie kritiškai grėsmingos būklės taksonų. Pasauliniu mastu jų populiacija mažėja lėčiau, todėl Tarptautinėje raudonojoje knygoje ši rūšis priskiriama prie nekeliančių susirūpinimo kategorijos. Žalvarnis taip pat įtrauktas į Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą, todėl jo apsaugai steigiamos specialiai saugomos teritorijos.
Žalvarnis paplitęs Eurazijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Anksčiau Lietuvoje šie paukščiai perėdavo beveik visoje šalies teritorijoje, tačiau 2024 m. duomenimis, jų perėjimo vietos žinomos tik Druskininkų savivaldybėje ir Utenos rajone. Žiemoja Afrikoje, į pietus nuo Sahelio. Iš žiemojimo vietų parskrenda gegužės pradžioje, o išskrenda rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Žalvarniai mėgsta šiltas, sausas ir atviras vietoves pamiškėse, ypač ąžuolynuose bei pušynuose, su atviromis pievomis. Jie minta įvairaus dydžio vabalais, žiogais, rečiau dvisparniais ar drugiais, kartais gaudo smulkius roplius, graužikus ar varles. Grobio ieško tupėdami aukščiau ir jį pagauna ore arba nuo žemės.
Gyvena:
9–10 metų (gamtoje) / apie 10 metų (prižiūrimas).
Dydis:
Svoris: 120–160 g. Kūno ilgis: 29–32 cm.
Žalvarniai yra monogaminiai paukščiai – poras sudaro visam gyvenimui. Poruojasi gegužės–birželio mėnesiais, o lizdus suka natūraliose medžių ertmėse ir inkiluose. Šie paukščiai garsėja įspūdinga oro akrobatika, kurią atlieka poravimosi metu ar skraidydami po apylinkes. Jiems labai svarbi teritorija, ypač poravimosi metu, kai ją aktyviai gina. Grėsmės akivaizdoje žalvarniai skleidžia atšiaurų, į varnos panašų šauksmą. Jei jauniklis lieka lizde vienas, jis išskiria nemalonaus kvapo oranžinį skystį, kuris atbaido plėšrūnus ir įspėja tėvus apie pavojų.
Dėtis:
2–6 kiaušiniai.
Inkubacinis periodas:
17–19 dienų.
Europinių žalvarnių populiacijai didžiausią grėsmę kelia natūralių buveinių nykimas – senų medynų kirtimas, intensyvėjanti miškininkystė ir pievų naikinimas. Intensyvus žemės ūkis ir pesticidų naudojimas mažina vabzdžių, pagrindinio žalvarnių maisto šaltinio, kiekį. Klimato kaita, perėjimo trikdymas, plėšrūnai (kiaunės, lapės, mangutai, katės) ir pavojai migracijos metu bei žiemojimo vietose taip pat prisideda prie rūšies nykimo. Lietuvoje žalvarniai nyksta ypač sparčiai – Lietuvos raudonojoje knygoje jie priskirti prie kritiškai grėsmingos būklės taksonų. Pasauliniu mastu jų populiacija mažėja lėčiau, todėl Tarptautinėje raudonojoje knygoje ši rūšis priskiriama prie nekeliančių susirūpinimo kategorijos. Žalvarnis taip pat įtrauktas į Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą, todėl jo apsaugai steigiamos specialiai saugomos teritorijos.