Baliniai vėžliai paplitę Pietų, Vidurio ir Rytų Europoje, Vakarų Azijoje bei Viduržemio jūros regiono Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje jie sutinkami Lazdijų ir Alytaus rajonuose. Gyvena nedideliuose, mažai trikdomuose vandens telkiniuose, apsuptuose pievų ir miškų. Didžiąją laiko dalį praleidžia vandenyje, kur maitinasi ir slepiasi. Žiemoja užsikasę purve ir išlenda ankstyvą pavasarį. Jų kūnas tamsiai žalsvai rudas, beveik juodas, o galva ir kojos nusėtos geltonais taškais. Patelės užauga didesnės už patinus, kurių apatinis skydas šiek tiek įdubęs, o patelių – lygus. Vėžliai minta vandens augalais, žuvimi, sraigėmis, varliagyviais, krabais ir vandens vabzdžiais.
Balinis vėžlys
Emys orbicularis
Būrys:
Vėžliai
Šeima:
Baliniai vėžliai
Gyvena:
50–100 metų (gamtoje) / iki 120 metų (prižiūrimas).
Dydis:
Svoris: 0,3–1 kg. Kūno ilgis: 12–20 cm.
Vėžliai poruojasi pavasarį ir vasaros pradžioje. Patelės kiaušinius deda įkaitusiuose, smėlinguose šlaituose netoli vandens. Lizdų ar jauniklių jos neprižiūri. Dieną vėžliai mėgsta šildytis ant akmenų, rąstų ar krantuose, o pajutę pavojų slepiasi vandenyje, virš jo paviršiaus iškišdami tik akis ir nosį. Jie gyvena vieni arba nedidelėmis grupelėmis, kuriose vyrauja hierarchija. Teritoriją gina poravimosi metu ar ieškodami maisto – tai daro tiesdami galvą, linkčiodami ar kandžiodami.
Dėtis:
3-20 kiaušinių.
Inkubacinis periodas:
60–100 dienų.
Baliniai vėžliai nyksta dėl buveinių naikinimo, klimato kaitos, plėšrūnų ir invazinių rūšių. Ši rūšis yra viena sparčiausiai nykstančių Europoje. Lietuvos raudonojoje knygoje ji priskiriama prie grėsmingos būklės taksonų, o Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše – prie esančių arti grėsmės. Ši rūšis įtraukta ir į Berno konvencijos II bei Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II ir IV priedus, todėl jai taikomos griežtos apsaugos priemonės: atkuriami ar įrengiami vandens telkiniai, šienaujamos pievos, atveriamos smėlingos vietos kiaušiniams dėti.
Baliniai vėžliai paplitę Pietų, Vidurio ir Rytų Europoje, Vakarų Azijoje bei Viduržemio jūros regiono Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje jie sutinkami Lazdijų ir Alytaus rajonuose. Gyvena nedideliuose, mažai trikdomuose vandens telkiniuose, apsuptuose pievų ir miškų. Didžiąją laiko dalį praleidžia vandenyje, kur maitinasi ir slepiasi. Žiemoja užsikasę purve ir išlenda ankstyvą pavasarį. Jų kūnas tamsiai žalsvai rudas, beveik juodas, o galva ir kojos nusėtos geltonais taškais. Patelės užauga didesnės už patinus, kurių apatinis skydas šiek tiek įdubęs, o patelių – lygus. Vėžliai minta vandens augalais, žuvimi, sraigėmis, varliagyviais, krabais ir vandens vabzdžiais.
Gyvena:
50–100 metų (gamtoje) / iki 120 metų (prižiūrimas).
Dydis:
Svoris: 0,3–1 kg. Kūno ilgis: 12–20 cm.
Vėžliai poruojasi pavasarį ir vasaros pradžioje. Patelės kiaušinius deda įkaitusiuose, smėlinguose šlaituose netoli vandens. Lizdų ar jauniklių jos neprižiūri. Dieną vėžliai mėgsta šildytis ant akmenų, rąstų ar krantuose, o pajutę pavojų slepiasi vandenyje, virš jo paviršiaus iškišdami tik akis ir nosį. Jie gyvena vieni arba nedidelėmis grupelėmis, kuriose vyrauja hierarchija. Teritoriją gina poravimosi metu ar ieškodami maisto – tai daro tiesdami galvą, linkčiodami ar kandžiodami.
Dėtis:
3-20 kiaušinių.
Inkubacinis periodas:
60–100 dienų.
Baliniai vėžliai nyksta dėl buveinių naikinimo, klimato kaitos, plėšrūnų ir invazinių rūšių. Ši rūšis yra viena sparčiausiai nykstančių Europoje. Lietuvos raudonojoje knygoje ji priskiriama prie grėsmingos būklės taksonų, o Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše – prie esančių arti grėsmės. Ši rūšis įtraukta ir į Berno konvencijos II bei Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II ir IV priedus, todėl jai taikomos griežtos apsaugos priemonės: atkuriami ar įrengiami vandens telkiniai, šienaujamos pievos, atveriamos smėlingos vietos kiaušiniams dėti.