Šiaurinėms žirafoms būdingas šviesesnis, mažiau kontrastingas kailio raštas, kurio dėmės yra netaisyklingos formos ir ne taip griežtai atskirtos, kaip tinklinės žirafos. Lietuvos zoologijos sode laikomas Nubijos žirafos porūšis. Jis paplitęs Rytų Afrikoje, daugiausia Kenijoje, Ugandoje, Pietų Sudane ir Etiopijoje, tačiau šių žirafų populiacijos yra mažos ir suskaidytos. Jos gyvena savanose, atvirose miškingose vietovėse ir krūmynuose, dažniausiai netoli vandens telkinių. Žirafos minta medžių ir krūmų lapais, ypač akacijų, taip pat ūgliais, žiedais ir kartais vaisiais. Ilgas, tvirtas liežuvis ir jautrios lūpos joms suteikia galimybę maitintis net dygliuotais augalais,
Šiaurinė žirafa
Giraffa camelopardalis
Būrys:
Porakanopiai
Šeima:
Žirafiniai
Gyvena:
10–25 metus (gamtoje) / 32–40 metų (prižiūrima).
Dydis:
Svoris: 800–1 930 kg. Ūgis: 4–6 m.
Šiaurinės žirafos dauginasi ištisus metus, tačiau poravimasis dažniau vyksta laikotarpiais, kai aplinkoje pakanka maisto. Patinai konkuruoja tarpusavyje dėl patelių per vadinamąsias kaklų kautynes, kai smūgiuojama kaklu ir galva, siekiant nustatyti dominavimą. Jauniklius prižiūri tik patelės. Žirafos gyvena nedidelėmis, nuolat kintančiomis grupėmis, dažniausiai sudarytomis iš patelių ir jauniklių, o suaugę patinai paprastai laikosi pavieniui. Jaunikliai atvedami labai dideli, apie 1,7–1,8 m ūgio. Netrukus po atvedimo jie pradeda vaikščioti – tai padeda greičiau prisitaikyti prie aplinkos bei išgyventi.
Vada:
1 jauniklis.
Vaikingumas:
Apie 15 mėnesių.
Pagrindinės šių žirafų populiacijos mažėjimo priežastys yra buveinių nykimas ir gamtos suskaidymas dėl žemės ūkio, gyvenviečių bei infrastruktūros plėtros. Taip pat grėsmę joms kelia brakonieriavimas (dėl mėsos, kūno dalių), žmonių ir laukinės faunos konfliktai, nedidelis bei suskaidytas arealas, dėl kurio mažėja genetinė įvairovė. Šios priežastys lemia, kad žirafų išlikimas labai priklauso nuo saugomų teritorijų ir aktyvių apsaugos priemonių. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše šiaurinė žirafa priskirta prie pažeidžiamų kategorijos.
Šiaurinėms žirafoms būdingas šviesesnis, mažiau kontrastingas kailio raštas, kurio dėmės yra netaisyklingos formos ir ne taip griežtai atskirtos, kaip tinklinės žirafos. Lietuvos zoologijos sode laikomas Nubijos žirafos porūšis. Jis paplitęs Rytų Afrikoje, daugiausia Kenijoje, Ugandoje, Pietų Sudane ir Etiopijoje, tačiau šių žirafų populiacijos yra mažos ir suskaidytos. Jos gyvena savanose, atvirose miškingose vietovėse ir krūmynuose, dažniausiai netoli vandens telkinių. Žirafos minta medžių ir krūmų lapais, ypač akacijų, taip pat ūgliais, žiedais ir kartais vaisiais. Ilgas, tvirtas liežuvis ir jautrios lūpos joms suteikia galimybę maitintis net dygliuotais augalais,
Gyvena:
10–25 metus (gamtoje) / 32–40 metų (prižiūrima).
Dydis:
Svoris: 800–1 930 kg. Ūgis: 4–6 m.
Šiaurinės žirafos dauginasi ištisus metus, tačiau poravimasis dažniau vyksta laikotarpiais, kai aplinkoje pakanka maisto. Patinai konkuruoja tarpusavyje dėl patelių per vadinamąsias kaklų kautynes, kai smūgiuojama kaklu ir galva, siekiant nustatyti dominavimą. Jauniklius prižiūri tik patelės. Žirafos gyvena nedidelėmis, nuolat kintančiomis grupėmis, dažniausiai sudarytomis iš patelių ir jauniklių, o suaugę patinai paprastai laikosi pavieniui. Jaunikliai atvedami labai dideli, apie 1,7–1,8 m ūgio. Netrukus po atvedimo jie pradeda vaikščioti – tai padeda greičiau prisitaikyti prie aplinkos bei išgyventi.
Vada:
1 jauniklis.
Vaikingumas:
Apie 15 mėnesių.
Pagrindinės šių žirafų populiacijos mažėjimo priežastys yra buveinių nykimas ir gamtos suskaidymas dėl žemės ūkio, gyvenviečių bei infrastruktūros plėtros. Taip pat grėsmę joms kelia brakonieriavimas (dėl mėsos, kūno dalių), žmonių ir laukinės faunos konfliktai, nedidelis bei suskaidytas arealas, dėl kurio mažėja genetinė įvairovė. Šios priežastys lemia, kad žirafų išlikimas labai priklauso nuo saugomų teritorijų ir aktyvių apsaugos priemonių. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše šiaurinė žirafa priskirta prie pažeidžiamų kategorijos.