Surikatos gyvena pietų Afrikoje – daugiausia Namibijos, Botsvanos, Pietų Afrikos Respublikos ir Angolos teritorijose. Jų buveinės yra sausos ir atviros vietovės: savanos, pusdykumės ir dykumos, kuriose dirvožemis tinkamas urvams kasti. Surikatos yra visaėdės, tačiau daugiausia minta gyvūniniu maistu. Jų racioną sudaro vabzdžiai, voragyviai, smulkūs ropliai, paukščių kiaušiniai ir smulkūs žinduoliai, taip pat kartais šaknys ar vaisiai. Surikatų urvai yra sudėtingos požeminės sistemos, sudarytos iš daugybės tunelių ir kamerų, turinčių kelis įėjimus. Šie urvai suteikia apsaugą nuo plėšrūnų ir ekstremalių temperatūrų, taip pat naudojami poilsiui bei jauniklių auginimui.
Surikata
Suricata suricatta
Būrys:
Plėšrūnai
Šeima:
Mangustiniai
Gyvena:
5–15 metų (gamtoje) / 10–15 metų (prižiūrima).
Dydis:
Svoris: 600–1 000 g. Kūno ilgis: 24–35 cm.
Grupėje dauginasi dominuojanti pora, o kiti individai padeda auginti jauniklius. Jei pastarieji atsiveda jauniklių, jie gali būti išvaryti iš grupės. Jauniklių priežiūra yra bendras grupės darbas: kiti kolonijos nariai saugo urvus, neša maistą ir padeda ginti jauniklius nuo plėšrūnų. Toks bendradarbiavimas padeda jaunikliams išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Surikatos yra labai socialūs gyvūnai, gyvenantys grupėse su aiškia hierarchija. Joms būdingas išskirtinis elgesys – budėjimas, kai vienas individas stebi aplinką, o kiti ieško maisto. Grupės nariai bendrauja garsais, kūno pozomis ir kvapais. Didelės grupės ir tarpusavio bendravimas padeda efektyviai gintis nuo plėšrūnų ir koordinuoti kasdienę veiklą.
Vada:
3-7 jaunikliai.
Vaikingumas:
60-70 dienų.
Surikatų populiacija šiuo metu yra stabili ir Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše jos priskirtos prie nekeliančių susirūpinimo kategorijos. Kai kuriose vietovėse neigiamą poveikį joms daro buveinių nykimas ir jų skaidymas, susijęs su žemės ūkio bei miestų plėtra. Surikatos yra įtrauktos į Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos (EAZA) ex situ programą (EEP). Ši programa reiškia, kad
zoologijos soduose laikomi individai yra veisiami koordinuotai, remiantis genetiniais ir demografiniais duomenimis, siekiant išsaugoti sveiką, genetiškai įvairią populiaciją. Tokios programos prisideda prie ilgalaikės rūšies apsaugos ir švietimo apie biologinės įvairovės išsaugojimą.
Surikatos gyvena pietų Afrikoje – daugiausia Namibijos, Botsvanos, Pietų Afrikos Respublikos ir Angolos teritorijose. Jų buveinės yra sausos ir atviros vietovės: savanos, pusdykumės ir dykumos, kuriose dirvožemis tinkamas urvams kasti. Surikatos yra visaėdės, tačiau daugiausia minta gyvūniniu maistu. Jų racioną sudaro vabzdžiai, voragyviai, smulkūs ropliai, paukščių kiaušiniai ir smulkūs žinduoliai, taip pat kartais šaknys ar vaisiai. Surikatų urvai yra sudėtingos požeminės sistemos, sudarytos iš daugybės tunelių ir kamerų, turinčių kelis įėjimus. Šie urvai suteikia apsaugą nuo plėšrūnų ir ekstremalių temperatūrų, taip pat naudojami poilsiui bei jauniklių auginimui.
Gyvena:
5–15 metų (gamtoje) / 10–15 metų (prižiūrima).
Dydis:
Svoris: 600–1 000 g. Kūno ilgis: 24–35 cm.
Grupėje dauginasi dominuojanti pora, o kiti individai padeda auginti jauniklius. Jei pastarieji atsiveda jauniklių, jie gali būti išvaryti iš grupės. Jauniklių priežiūra yra bendras grupės darbas: kiti kolonijos nariai saugo urvus, neša maistą ir padeda ginti jauniklius nuo plėšrūnų. Toks bendradarbiavimas padeda jaunikliams išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Surikatos yra labai socialūs gyvūnai, gyvenantys grupėse su aiškia hierarchija. Joms būdingas išskirtinis elgesys – budėjimas, kai vienas individas stebi aplinką, o kiti ieško maisto. Grupės nariai bendrauja garsais, kūno pozomis ir kvapais. Didelės grupės ir tarpusavio bendravimas padeda efektyviai gintis nuo plėšrūnų ir koordinuoti kasdienę veiklą.
Vada:
3-7 jaunikliai.
Vaikingumas:
60-70 dienų.
Surikatų populiacija šiuo metu yra stabili ir Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše jos priskirtos prie nekeliančių susirūpinimo kategorijos. Kai kuriose vietovėse neigiamą poveikį joms daro buveinių nykimas ir jų skaidymas, susijęs su žemės ūkio bei miestų plėtra. Surikatos yra įtrauktos į Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos (EAZA) ex situ programą (EEP). Ši programa reiškia, kad
zoologijos soduose laikomi individai yra veisiami koordinuotai, remiantis genetiniais ir demografiniais duomenimis, siekiant išsaugoti sveiką, genetiškai įvairią populiaciją. Tokios programos prisideda prie ilgalaikės rūšies apsaugos ir švietimo apie biologinės įvairovės išsaugojimą.