Didysis apuokas

Bubo bubo
Būrys PELĖDINIAI PAUKŠČIAI Dėtis 1–4 kiaušiniai
Šeima PELĖDINIAI Perėjimo trukmė 33–36 dienos
Gyvena 10–20 metų (laisvėje), 20–60 (nelaisvėje) Svoris 1600–4200 g
Paplitimas Europa, Šiaurės Afrika, Artimieji Rytai, Azija.
Buveinė įvairaus tipo didesniuose miškuose šalia derlingų pievų, žuvininkystės tvenkinių, kitų vandens telkinių, kur gausu vandens paukščių.
Minta paukščiais, žinduoliais, ropliais, vabzdžiais.

Biologija. Didysis apuokas didžiausias pelėdinių būrio paukštis Lietuvoje. Jis gali sverti pustrečio kilogramo, o išskleistų sparnų plotis siekia iki dviejų metrų. Patelės kiek didesnės už patinus. Nuo aštrių jo nagų turi saugotis ne tik smulkūs paukščiai ir graužikai, bet ir lapės bei stirnų jaunikliai. Kūno viršutinė pusė pilkšvai ruda ir juodai dėmėta, apatinė – šviesesnė su išilginėmis dėmėmis. Vienas geriausiai atpažįstamų bruožų – ant paukščio galvos augantys ilgesnių plunksnų kuokštai, kitaip dar vadinami „auselėmis“. Galva masyvi. Kojos plunksnuotos iki pirštų pamatų. Snapas ir nagai juodi. Akys didelės, ryškiai oranžinės spalvos. Skrenda gana lėtai, palyginus žemai, daug neplasnodamas.

Didieji apuokai mėgsta senus miškus, girias, pušynus, vietas prie vandens telkinių. Aktyvus tamsiuoju paros metu. Plėšrus. Turi puikų regėjimą ir klausą.

Susidarius poroms, kovą–balandį patelė sudeda nuo 2 iki 4 baltų kiaušinių, kuriuos peri apie 35 dienas. Didieji apuokai kiaušinius deda ir peri ant žemės, kai kada užima senus plėšriųjų paukščių lizdus. Šiuo periodu paukščiai itin jautrūs, išbaidyti į gūžtas nebesugrįžta. Perinčią patelę patinėlis aprūpina maistu. Jaunikliai lizdus palieka po 32–40 dienų nuo išsiritimo, dar nemokėdami skraidyti, tačiau nuo tėvų nenutolsta iki pat rugpjūčio.

Didysis apuokas – vienas įspūdingiausių Lietuvos miškų gyventojų. Mūsų šalyje lieka vis mažiau šių paukščių. Spėjama, kad dabartinę populiaciją sudaro vos 10–20 porų. Ši sparnuočių rūšis yra ant išnykimo ribos ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta viena pirmųjų – 1976 metais. Pagrindinės šių unikalios išvaizdos gyvūnų nykimo priežastys – trikdymas perėjimo metu, miškų kirtimas. Pavojų kelia plėšrūnai ir šernai (jie yra visaėdžiai, viską knisa ir ėda jauniklius). Norint išsaugoti didžiųjų apuokų populiaciją, būtina riboti miškų kirtimą, žmonių patekimą į šių paukščių gyvenamas teritorijas, svarbu užtikrinti tinkamą plėšrūnų ir šernų kiekio reguliavimą. Laimei, kad didysis apuokas vienas iš nedaugelio nykstančių rūšių paukščių, kuris pasiduoda veisimui nelaisvėje.