Gyvūnai

Šis gyvūnas išsiskiria ilgais, 6–10 cm spygliais, kurie lengvai įsminga į priešo kūną ir yra sunkiai ištraukiami. Pajutęs pavojų, jis dažniausiai susisuka į kamuoliuką ir taip, pasitelkęs spyglius, apsisaugo nuo plėšrūnų.

Mailando žvaigdžė – tai Malavio ežero ciklidas, priskiriamas Mbuna grupei. Dažniausiai aptinkama būriais uolėtose pakrantėse.

Baltasturplė šama – tai vidutinio dydžio paukštis iš Pietų ir Pietryčių Azijos. Jos plunksnos dažniausiai juodos ar tamsiai mėlynos, pilvas oranžinis, o uodega ilga. Šis paukštis gyvena tankiuose miškuose, dažnai būna arti žemės, kur ieško vabzdžių ar kito smulkaus grobio.

Juodoji vikrialazdė – tai ryškiai juodos spalvos vabzdys iš Peru, priklausantis gyvalazdžių būriui.
Rūšis išsiskiria kontrastingomis geltonomis akimis ir raudonu sparnų paviršiumi, kurį demonstruoja
ginantis.

Baltoji pelėda – tai vienas didžiausių paukščių pelėdinių tarpe. Rūšis gerai prisitaikiusi prie atšiauraus klimato, dažniausiai medžioja dieną, poravimosi sezonu įprastai sutinkama Arkties tundroje.

Viena rečiausių laukinėje gamtoje sutinkamų žuvų. Ją mokslininkai pirmą kartą aprašė tik 2006 m., tačiau jau 2013 m. buvo baiminamasi, kad ši rūšis išnyko.

Ausytoji medvarlė – Borneo salos atogrąžų miškų gyventoja, išsiskirianti išorėje matomais ausų būgneliais. Jos slepiasi prie vandens telkinių, lipa augmenija ir minta smulkiais bestuburiais.

Medžioklės metu jie virpina uodegos galiuką, kad priviliotų grobį, tada smogia ir jį suspaudžia.

Amazonės medžių smaugliai yra polichrominiai, tai reiškia, kad jų įvairiaspalviškumas nepriklauso nuo lyties, maisto ar aplinkos sąlygų.

Surikatos kasa urvus su keliais įėjimais, tuneliais ir „kambariais“, kuriuose gyvena bei augina jauniklius.

Paprastoi marmozetė – tai iš Brazilijos kilusi, maža Naujojo Pasaulio (Šiaurės ir Pietų Amerikos) beždžionė. Jų ryškiausias skiriamasis bruožas yra balti plaukų kuokšteliai aplink ausis.

Šie vabalai kiaušinėlius deda po žeme, kur išsirita lervos.

Kongo auksavabalio gyvenimo ciklas apima 4 etapus: kiaušinėlio, lervos, lėliukės ir suaugėlio stadijas.

Afrikos tinklinė sraigė – įspūdingo dydžio sausumos moliuskas iš pietrytinės Afrikos dalies. Jos gyvena drėgnose savanose, miškų pakraščiuose ir net dirbamose žemėse, kur dažnai laikomos kenkėjais. Išskirtinis jų bruožas – tinkliškas kriauklės raštas ir įvairi spalvų paletė.

Paprastoji rozela – tai ryškių spalvų, vidutinio dydžio Australijos papūga, gyvenanti atvirose miškingose ir krūmingose vietovėse. Šis paukštis sutinkamas dieną, dažniausiai poromis arba mažomis grupėmis.

Patagoninė mara – tai didelis pailgo kūno graužikas su ilgomis kojomis, pritaikytomis bėgioti. Daugiausiai aptinkama Argentinos pievose, krūmynuose ir stepių regionuose, įskaitant Patagonijos regioną ir žemumų lygumas.

Tai antra pagal dydį Vakarų Indijos uolinių iguanų, viena iš labiausiai nykstančių driežų. Kubos uolinių iguanų patinų odos spalva svyruoja nuo tamsiai pilkos iki plytų raudonos, o patelių – alyvuogių žalia su tamsiais dryžiais ar juostelėmis. Abiejų lyčių atstovai turi kabančią pasmakrės odą ir spyglių eilę, besitęsiančią nugara iki storos uodegos. Kubos uolinių iguanų patinai yra daug didesni už pateles. Tai Karibų salų gyventoja. Kubos uolinės iguanos aptinkamos salelėse palei šiaurinę ir pietinę Kubos pakrantę bei saugomose žemyno teritorijose.

Čiakinė raguotė – plati, trumpakojė varlė su masyvia galva ir didžiule burna, aptinkama Pietų Amerikos pievose bei sezoniniuose pelkynuose. Aktyvi prieblandoje ir naktį, kuomet nejudėdama tyko grobio.

Tai labai ištvermingas, migruojantis paukštis, atskrendantis pavasarį, kai žemė vis dar yra padengta sniegu, o aplinkos temperatūra dažnai būna gerokai žemiau nulio. Apsisaugo nuo ekstremalių oro sąlygų, sniege kasdamos mažas įdubas. Gyvena šiauriniame pusrutulyje, aplink arktinę zoną, žiemą migruoja į vidutinio klimato zoną. Veisimosi laikotarpiu apsigyvena akmenuotoje tundroje, vandenyno pakrantėje.

Dvipirštis tinginys – Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose gyvenantis žinduolis. Jis didžiąją laiko dalį praleidžia medžiuose, juda lėtai, dažniausiai minta lapais, vaisiais ir šakelėmis.

Ryškiai žalios spalvos, ant nugaros bei galvos matomi raudoni dryžiai bei taškai. Šios raudonos žymės kiekvienam gyvūnui yra individualios. Jaunesnių gyvūnų jos būna ryškesnės ir su amžiumi tamsėja. Kai gyvūnas jaučia stresą, jo spalva pakinta – tampa tamsiau žalias, o raudonos dėmės įgauna orandžinį atspalvį. Pilvas šviesios, kreminės spalvos.

Kūnas ilgas, daugiausiai tamsiai rudos ar juodos spalvos, išmargintas mažais gelsvais ar baltais taškeliais, kurių centre juodos dėmės. Ant ilgo kaklo bei kūno šonų matomi geltoni dryžiai, pilvas šviesiai kreminės spalvos. Oda šiurkšti, šiek tiek raukšlėta.

Pieninės varlės gyvena Pietų Amerikoje, dažniausiai Amazonės atogrąžų miškuose, Brazilijoje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Bolivijoje ir Venesueloje.

Feniksas – tai dekoratyvinė vištų veislė, išsiskirianti itin ilgomis, žemę siekiančiomis uodegos plunksnomis. Ši veislė kilusi iš Japonijos ir vertinama dėl elegantiškos išvaizdos bei taikaus būdo.

Nuodadančiai turi masyvų juodą kūną, padengtą oranžinėmis, geltonomis arba rožinėmis dėmėlis, sudarančiais ryškius raštus. Gyvena sausringuose Pietvakarių JAV ir šiaurės Meksikos regionuose. Jų natūrali aplinka apima dykumas, pusdykumes ir sausas, akmenuotas vietoves.

Endeminė rūšis, sutinkama Tanganikos ežere. Iš kitų Tanganikos ciklidų išsiskiria itin didele kuprota galva, iš ko ir kilo pavadinimas. Patinų kupros ant kaktos žymiai didesnės nei patelių.

Šilkinės vištos viena švelniausių, vaikams ir miestui draugiškiausių kiemo veislių. Šie mieli paukščiai mėgsta žmonių draugiją ir, jei tik leistų, visą dieną sėdėtų ant žmogaus kelių. Joms patinka valgyti tiesiog iš žmonių rankų.

Endeminė rūšis, sutinkama Tanganikos ežere.

Šetlando ponis yra viena mažiausių arklinių šeimos gyvūnų veislių pasaulyje. Jie yra šiuolaikiniai palikuonys senovės ponių, kurie tūkstančius metų klajojo Šiaurės Škotijos Šetlando salose. Jie turi raumeningą kūną ir trumpas, stiprias kojas, plačias akis, mažas ir budrias ausis ilgus karčius bei uodegas. Žiemą jie užsiaugina storą dvigubą kailį, kad atlaikytų atšiaurias sąlygas.

Kveslando salos avių veislė yra naminė veislė, pavadinta pagal salą, kurioje ji atsirado. Šios miniatiūrinės avys yra vienos iš mažiausių naminių avių pasaulyje. Jos labai prisitaikančios ir dažniausiai auginamos vilnai, kuri puikiai tinka ploniems mezgimo siūlams verpti. Šios avys yra protingos, žingeidžios ir žinomos dėl savo charakterio, ištvermės ir mažo dydžio.

Indijos bėgikė antis – tai išskirtinės, vertikalios laikysenos paukštis, garsėjantis savo gebėjimu greitai bėgti. Šios veislės antys dažnai laikomos dėl kiaušinių ir kenkėjų, ypač sraigių, naikinimo daržuose.

Aptinkama tiek pagrindinėje Amazonės ir Putumajo upių dalyje , tiek mažesniuose intakuose, tokiuose kaip Itajos ir Pachitea upės.

Šventieji ibiai yra gausūs Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir pietryčių Irake. Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, gyvena įvairiose buveinėse, nors paprastai jie aptinkami arti upių, upelių ir pakrančių, prisitaikė gyventi miestuose bei kaimuose.

Paplitusios Afrikoje (į pietus nuo Sacharos dykumos, į vakarus iki Senegalo ir į rytus iki Eritrėjos), Madagaskare. Dažniausia gyvena pulkais iki 25 paukščių.

Veisimosi arealas tęsiasi nuo Mongolijos pietuose per Rusiją ir Vakarų Kiniją iki Tibeto ir į vakarus iki Kirgizijos. Nuo kitų pilkųjų žąsų skiriasi ant galvos esančiomis juodomis juostomis.

Per parą kiškis pakeičia 2-3 guolius.

Šios laukinės katės kilusios iš Europos, Škotijos ir Azijos miškingų vietovių. Taip kaip visi šunys yra kilę iš vilko, visos naminės katės yra kilusios iš šios rūšies.

Nendrinė katė – tai vidutinio dydžio laukinė katė su trumpa, 30–34 cm uodega, ilgomis kojomis ir liaunu kūnu. Jos uodega su juodu galiuku ir tamsiais žiedais, o kailio spalva būna nuo smėlio rudos iki rausvai pilkos.

Muskusinių ančių gimtinė yra Meksika, Centrinė ir Pietų Amerika. Muskusinės antys taip pat buvo prijaukintos ir puikiai prisitaikė prie šaltesnio klimato.

Savaninis zebras išsiskiria savo juodai baltais dryžiais, kurių raštas yra unikalus pas kiekvieną individą. Manoma, kad dryžiai jam padeda maskuotis ir atbaidyti vabzdžius.

Seniausias gamtoje stebėtas individas buvo 15 metų ir 9 mėnesių.

Tiek patinų, tiek patelių plunksnose dominuota ruda spalva, tačiau patelių krūtinės plunksnos būna šviesesnės, išmargintos tamsiomis dėmėmis.

Maitinasi ant žemės poromis ar mažais būreliais (~30 individų). Sausros metu, galima sutikti dideliais būriais prie vandens telkinių (~1000 individų).

Volatinia jacarina gyvena miško pakraščiuose, miškuose, šlapiose pievose ir dirbamose vietose. Didžiausios koncentracijos susidaro atvirame lauke, kuriame gausiai auginamos žolelės ir mimozos.

Tai vieni mažiausių Australijoje paplitusių karvelių.

Šie maži trumpauodegiai paukščiai turi ilgą siaurą snapą, tvirtą kūną, tvirtas pėdas ir išskirtinį plunksnų raštą. Jų įspūdingą vaivorykštę plunksną lemia melanino granulių išsidėstymas plunksnose, todėl struktūriškai mėlynos ir žalios spalvos, o ne spalvos, gautos iš pigmentų

Šis paukštis dar vadinamas Viktorijos karūnuotasis karvelis. Tai ant žemės gyvenanti rūšis, o į medį pakyla tik nakčiai, kai pabaidomi ar sukant lizdą. Nyksta dėl medžioklės bei miškų kirtimo. Tai stambiausia karvelių rūšis. Ši rūšis aptinkama žemumų miškuose, įskaitant pelkinius miškus, sago palmių miškus ir sausesnius miškus, dažniausiai kraštutinėse žemumose.

Judrus. Ši šarvuočių rūšis daugiausia minta skruzdėlėmis ir termitais. Jie naudoja savo stiprias kojas ir didelius nagus, kad kasdami pasiektų vabzdžių kolonijas arba po žieve pasiektų sau grobį. Paplitę Pietų Amerikoje. Ši rūšis daugiausia aptinkama pievose ar pelkėse šalia sausų miškų ar savanų.

Vidutinio dydžio fazanas, gyvenantis dideliame aukštyje. Skirtingai nuo daugelio kitų fazanų šie renkasi lizdus medžiuose ir aptinkami 1000 – 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Minta: bambuko ūgliais, lapais, žolinių augalų dalimis, samanomis, žiedais, uogomis, vabzdžiais.

Didžioji skruzdėda – tai stambus, vabzdžiais mintantis žinduolis iš Pietų Amerikos, lengvai atpažįstamas pagal ilgą, siaurą snukį ir vešlią uodegą. Ji neturi dantų, todėl grobį, daugiausia skruzdėles ir termitus, gaudo lipniu liežuviu.

Patinai turi išskirtinai juodas (baltai dėmėtas), raudonas ir geltonas plunksnas; patelės ir jaunikliai yra panašūs, bet mažiau ryškios spalvos.

Tai mažas nykstantis kikilis. Ryškus lytinis dimorfizmas. Patinas tamsiai raudonos spalvos, o patelės pilkos spalvos.

Endeminė centriniuose ir pietiniuose Luzono regionuose, Filipinų salyno salose.

Leopardinis vėžlys – tai žolėdis Afrikos savanų gyventojas, išsiskiriantis raštuotu kiautu. Jie gyvena pavieniui, yra ilgaamžiai ir puikiai prisitaiko prie sauso bei karšto oro sąlygų.

Kuoduotoji kurapka – tai nedidelis, tankiuose Pietryčių Azijos miškuose paplitęs paukštis. Patinas išsiskiria ryškiu raudonu kuodu, o patelė – žalsva spalva.

Randamas miškuose, mangrovėse, plantacijose ir krūmynuose. Paplitęs nuo vakarinės Bengalijos įlankos į rytus iki Filipinų ir pietuose per Indoneziją ir Naująją Gvinėją iki šiaurinės Australijos. Minta sėklomis, uogomis, vaisiais, žaliomis augalų dalimis.

Aptinkamos Rytų Afrikos tankmėse ir miškų pakraščiuose, didžiojoje Kenijos dalyje į rytus nuo Rifto slėnio. Minta: augalinės kilmės maistu – pumpurais, stiebais, žaliais lapais, svogūnėliais, šaknimis (maniokų), sėklomis, vaisiais ir uogomis; gyvūninės kilmės maistu -. bestuburiais – žiogais, dvisparniais, skruzdėlėmis, termitais, šimtakojais, vorais, sliekais ir sraigėmis.

Afrikos miškų paukščiai, ilgai gyvenantys, sėslūs, prisirišę prie teritorijos paukščiai. Vieninteliai turintys raudonos ir žalios spalvos pigmentus turaciną ir turakoverdiną.

Didžiają laiko dalį praleidžia medžiuose. Visaėdis, lesa minkštus vaisius, sėklas ir vabzdžius. Paplitę Pietų Amerikoje, Brazilijoje. Sutinkamas krūmynuose, miško kirtimuose.

Aleksandros spalvingoji papūga – tai Australijos klajoklė, pavadinta Danijos princesės Aleksandros garbei. Jos keliauja po dykumas, krūmynus ir savanas, kur dažniausiai minta akacijomis. Lizdus suka medžių drevėse, o jauniklius augina abu tėvai.

Dauguma naminių triušių buvo išvesti ir prijaukinti iš laukinių Europos triušių. Naminiai triušiai buvo auginami dėl odos, kailio, mėsos ir kaip augintiniai. Triušiai turi trumpesnes ausis ir mažesnes, mažiau galingas užpakalines kojas nei kiškiai.

Juodųjų gandrų geografinis arealas yra plačiausias iš gandrų šeimos rūšių. Lizdai sezono metu aptinkami visoje Palearktyje, nuo Ispanijos iki Kinijos. Rudenį jie migruoja į pietus į Pietų Afriką ir Indiją žiemoti.

Paprastoji ūdra – tai vikrus, plėšrus žinduolis, gyvenantis prie vandens telkinių. Puikiai plaukia bei orientuojasi po vandeniu, minta žuvimi, varliagyviais ir vėžiagyviais.

Mokslinis baltojo raganosio pavadinimas graikiškai reiškia: cerato „ragas“, o toris reiškia „laukinis žvėris“. Graikiškas „simus” reiškia plokščiasnukis. Raganosiai yra pilki ir beveik be plaukų, plaukeliai tik ant ausų, uodegos galiukų ir blakstienos. Baltieji raganosiai turi plačią viršutinę lūpą ir pastebimą kuprą ant kaklo. Priekinės ir užpakalinės pėdos turi po tris pirštus. Baltieji raganosiai yra trumparegiai, tačiau jų klausa ir uoslė yra puiki.

Kaimaninių vėžlių rūšies atstovai aktyvūs naktį, minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, žuvimis, bestuburiais ir augalais. Rūšis paplitusi Šiaurės, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikos šiaurės vakarinėje dalyje. Gindamasis skaudžiai kandžiojasi.

Ši rūšis savaime paplitusi visoje Europoje ir Azijos šiaurės vakarinėje dalyje. Paprastieji lynai dažniausiai sugaunami 25-40 cm ilgio ir 0,5-1kg svorio, bet didžiausi individai gali užaugti iki 70 cm ilgio, ir iki 7,5 kg svorio. Lietuvoje sugauto lyno rekordinis svoris buvo 19,1 kg.

Karpis gali užaugti iki 120 centimetrų.

Šamai — didžiausios gėlavandenės žuvys.

Ši rūšys pasižymi nuostabiu fiziologiniu prisitaikymu prie savo aplinkos. Pavyzdžiui, visiškai bedeguonėmis sąlygomis žiemą Carassius carassius gali išgyventi ilgą laiką anaerobiniu kvėpavimu, o etanolis yra pagrindinis galutinis metabolizmo produktas; kuris yra labai neįprastas tarp stuburinių gyvūnų.

Europinių ešerių arealas apima gėlo vandens baseinus visoje Europoje, išskyrus Iberijos pusiasalį. Žinoma, kad jų arealas siekia Kolymos upę Sibire į rytus. Taip pat paplitęs kai kuriuose sūriuose Baltijos jūros vandenyse.

Puošnioji peiliažuvės gyvena Bangladešo, Indijos, Nepalo ir Pakistano Bramaputros, Indo, Gango ir Mahanadžio upės baseinuose.

Selekciniu būdu iš Jakobfreibergo akarų išveista veislė. Išnerštus ikrus (apie 15-20), patelė susirenka į burną, kurioje saugo apie 4 savaites. Jaunikliai palieka motinos burną jau pilnai susiformavę. Minta, dugne ieškodamos smulkių bestuburių, sijodamos smėlį. Taip pat dalį raciono sudaro ir augalinis maistas.

Endeminė rūšis, sutinkama pietinėje Malavio ežere pusėje. Dėl išaugos ant kaktos šios žuvys vadinamos Malavio delfinais.

Endeminė rūšis, gyvena Meksikoje, Amekos upėje, 16 km lokalioje atkarpoje.

Rūšis plačiai paplitusi Pietų Amerikos vandens telkiniuose. Neršiant gali migruoti didelius atstumus.Labai gausus ikrų skaičius (vaisingumas siekia 150 000 ikrų kilograme). Kaip ir dauguma šamų – plėšrūnas, minta už save mažesnėmis žuvimis, dažniausiai aktyvus prietemoje – vakarėjant ir naktį.

Rūšis paplitusi Kolumbijoje, Venesueloje, Orinoko upės baseine. Neršia urvuose, tarp povandeninių šaknų, prieš tai nuvalydamos paviršių, ant kurio pritvirtina ikrus. Tėvai saugo lizdą, pelekais judindami vandenį, kol ikrai išsirita. Didžiąją raciono dalį sudaro dumbliai, kurie auga ant povandeninių objektų. Ši žuvis dar žinoma kaip šamas siurbtukas.

Plačiai paplitusi Centrinės Amerikos vandens telkiniuose – Gvatemaloje, Hondūre, Nikaragvoje, Kostarikoje, Panamoje. Neršia urvuose, tarp šakų, akmenų, uolų plyšiuose ar atokiose vietose išsikastose duobutėse. Neršia iki 300 ikrų, kuriuos saugo abu tėvai. Ikrai išsirita per 3 dienas, po savaitės pasklidęs mailius pradeda plaukioti ir toliau tėvai jų nebesaugo.

Paplitusi centrinėje Amerikoje, kur ji aptinkama nuo Hondūro iki Kosta Rikos.

Pietų Amerikos piranijų rūšis, aptinkama Amazonės, Paragvajaus, Paranos ir Esekvibo upių baseinuose, taip pat ir kai kuriose šiaurės rytų Brazilijos pakrantės upėse.

Endeminė (vietinė) rūšis, sutinkama Tanganikos ežere. Patelės inkubuoja kiaušinėlius burnos ertmėje ir ką tik išsiritęs mailius pradeda maitintis patelės burnoje, o ūgtelėjęs mailius ją palieka. Ši rūšis – plėšri, besimaitinanti mažesnėmis žuvimis, makro bestuburiais ir moliuskais, taip pat kai kuriais dumbliais. Iš kitų Tanganikos ežero ciklidų išsiskiria itin didele kuprota galva, iš ko ir kilo pavadinimas. Kupros ant patinų kaktos yra žymiai didesnės nei patelių.

Sutinkamos Afrikos Malavio bei Malombio ežeruose ir juos jungiančioje aukštutinėje Širės upėje. Minta dumbliais bei bestuburiais, tokiais kaip vabzdžių lervos ir maži vėžiagyviai, kuriuos susimedžioja augalinėje aplinkoje.

Jakobfreibergo akara – tai Malavio ežero ciklidas, priskiriamas „peacock“ ciklidų grupei. Rūšis dažniausiai aptinkama smėlėtose vietose, šalia uolų, kur patinai ieško maisto ir gina teritorijas.

Endeminė (vietinė) rūšis, sutinkama Malavio ežere. Pagrinde minta dumbliais, kurie auga ant ežero uolų. Gaudo smulkius vėžiagyvius, vabzdžių lervas bei kitus bestuburius. Tiek gamtoje, tiek auginamų akvariumuose, pasitaiko įvairių spalvų. Pagrinde oranžinės spalvos, tačiau gali būti ir baltos (tik patinėliai) ar žydros spalvos.

Geltonasis labidochromis – Malavio ežero ciklidas, priskiriamas Mbuna grupei. Rūšis išsiskiria ryškiai geltona spalva ir juodais pelekais, kurie pas patinus būna ryškesni.

Auksinis melanochromis – Malavio ežero ciklidas, priskiriamas Mbuna grupei. Rūšis aptinkama uolėtose pakrantėse, patelės dažniausiai būna ryškiai geltonos, o subrendę patinai tamsiai rudi ar beveik juodi su geltonomis juostomis.

Plačiai paplitusios Pietų Amerikos tropinėje dalyje.

Aktyvūs dienos metu. Tai stambiausias Europoje gyvenantis sausumos vėžlys. Poravimosi metu patinai elgiasi agresyviai, agresyviau nei panašių kitų rūšių.

Gamtoje sutinkami oranžinės ar rudos, pilkšvos kūno spalvos individai, su per nugarą einančiomis raudonomis dėmėmis su juodais kraštais. Ant pilvelio matomos juodos netaisyklingai besidėstančios žymės, savo forma primenančios kukurūzo grūdą. Dėl tokio rašto ši rūšis gavo savo pavadinimą. Gamtoje minta smulkiais graužikais, ropliais, varliagyviais, lizduose randamais paukščių kiaušiniais. Grobiui įveikti naudoja smaugimą. Išgąsdinta stengiasi atrodyti didesnė – pakelia pirmą kūno trečdalį bei susiraito į S raidės formą,o priartėjus užpuolikui kerta. Tuo pačiu metu greitai krutindama (vibruodama) uodegos galiuką sukuria bauginimo garsą.

Dar vadinamas kamuoliniu pitonu dėl savo ypatybės susisukti į kamuoliuką kai juntamas pavojus. Paplitę vakarų bei centrinėje Afrikoje — nuo Senegalo, Gvinėjos įlankos šalyse ir į rytus iki Ugandos. Sutinkami pievose, savanose bei retmiškiuose. Aktyvūs naktį, dienas leidžia dažniausiai pasislėpę apleistuose graužikų urvuose ar kitokiuose plyšiuose po nuvirtusiais medžiais ar akmenimis. Medžioja tykodami pasaloje. Minta smulkiais graužikais, paukščiais. Grobiui aptikti naudoją uoslę bei šilumai jautrius jutimo organus, išsidėsčiusius ant viršutinės lūpos esančiose duobutėse. Dėka šių organų, pitonas jaučia grobio pvz. pelės kūno šilumą. Tai leidžia pitonui nustatyti šilumos šaltinio buvimo kryptį bei atstumą, todėl medžioklė galima visiškoje tamsoje.

Tai mažiausia rūšis iš Neurergus genties. Neagresyvūs, tačiau poravimosi metu tarp patinų gali kilti konfliktai. Maistui neišrankūs. Manoma, kad minta smulkiais vėžiagyviais, turinčiais savyje daug karotino. Apie tai galima manyti dėl oranžinės tritonų spalvos. Šie tritonai yra plėšrūnai, aktyviai medžiojantys.

Pramintas krokodiliniu dėl kauburėlių ant nugaros, kurie primena krokodilo odos iškilimus. Lervos daugiausiai minta vandens vabzdžiais, o suaugusieji — vabzdžiais, sliekais ir kitais bestuburiais, gali pasmaguriauti varliagyvių ikrų ir lervų, žinomi kanibalizmo atvejai.

Yra unikalios išvaizdos, nes snukio priekyje yra iškilus, išskirtinis išsikišimas -,,ragas” , (dėl kurio ir buvo pavadinta raganose), kurio funkcija dar nežinoma. Paprastai aptinkamos medžiuose. Tai naktiniai gyvūnai. Nenuodinga gyvatė.

Aktyvus dieną. Šie driežiukai miega ant šakų prisilaikydami ilga uodega, kuri sudaro apie 70% jų kūno ilgio.

Šios rūšies varlėms būdingas socialumas, jos bendrauja tarpusavyje. Viena kitai perduoda informaciją apie aplinką įvairiais kūno judesiais bei pozomis.

Šios varlės turi puikų savigynos mechanizmą. Jos išskiria nuodus per savo odą, kurie yra labai toksiški. Nuodai išsiskiria pro poras per visą kūną ir veikia centrinę nervų sistemą, sukeldami raumenų ir nervų paralyžių.

Kininės sklandančiosios varlės – didelių, stambių varlių rūšis, užauganti iki 10 cm.

Šios varlės kaip ir chameleonai sugeba keisti spalvą priklausomai nuo aplinkos. Pirštų galai panašūs į „diskus“, kuriuose išskiriamas lipnus sekretas, kurio pagalba medvarlė „prilimpa“ prie paviršiaus.

Karališkoji kaliforninė gyvatė yra paplitusi Šiaurės Amerikoje, daugiausia JAV ir Meksikoje. Nenuodinga, įvairiaspalvė, minta ropliais, graužikais ir net nuodingomis gyvatėmis.

Šiai rūšiai būdingas stiprus lytinis dimorfizmas ir išskirtinai didelės tarprūšinės patinų spalvos svyravimai: patelės ir jaunikliai yra nuo gelsvai rudos iki rudos spalvos su rožinės arba oranžinės spalvos atspalviais, o suaugę patinai yra daug didesni ir turi įvairių ryškiai raudonos, žalios, mėlynos ir geltonos spalvos derinių.

Tai didelis, stambus, įspūdingas žaltys, turintis kelis pavadinimus dėl savo įpročių: ,,žudike žiurkgyvate“ vadinama dėl mitybos įpročio misti kitais žalčiais ar gyvatėmis, ,,dvokiančia deive“- dėl stipraus ir specifinio, iš analinių liaukų išskiriamo kvapo. Minta graužikais, paukščiais, jų kiaušiniais ir smulkesniais ropliais.

Fidžio juostuotoji iguana gyvena medžiuose išskirtinai atogrąžų miškuose Fidžio ir Tongos salose.

Aktyvūs dieną. Pajutę pavojų gali apsimesti negyvais arba vibruoti uodegos galiuku, imituodami barškuolę. Gali paleisti stiprų muskuso kvapą, kuris atbaido plėšrūnus. Prieš kai kuriuos, kaip didelius plėšrius paukščius, gali stoti į lygiavertę kovą, kuri kartais gali baigtis ir abiejų mirtimi.

Raštuotasis vėžlys – tai vidutinio dydžio vėžlys, dalį savo gyvenimo praleidžiantis vandenyje, paplitęs Šiaurės Amerikoje, ypač JAV pietinėse dalyse. Dažniausiai aptinkamas lėtai tekančiuose upeliuose, pelkėse, ežeruose.

Gyvena nedidelėmis grupėmis, iki 10-12 paukščių. Peri bei jauniklius augina abu tėvai. Sutinkamas Vakarų bei Centrinėje Afrikoje. Biotopas – miškingos vietovės. Minta saldžiais vaisiais, augalų lapais, žiedais, vabzdžiais, moliuskais.

Rūšis, paplitusi Europoje, šiaurinėje Afrikoje iki pusiaujo ir Azijoje, aptinkama upių slėniuose, pamiškėse, miškų ir kirtaviečių pakraščiuose. Kukučio kūno ilgis 26-32 cm,sveria apie 70 gramų. Peri uoksuose, neretai lizdams krauti pasirenka apleistus pastatus, inkilus. Minta vabzdžiais, jų lervomis bei kitais bestuburiais, kurių ieško ant žemės.

Europinis žalvarnis gyvena retai medžiais apaugusiuose miškuose, pamiškėse, apleistose sodybose. Minta vabzdžiais, smulkiais stuburiniais, uogomis, peri uoksuose, dažnai naudojasi kitų paukščių paliktomis lizdavietėmis. Lietuvoje suskaičiuojama vos keliolika perinčių žalvarnių porų, dauguma Dzūkijoje.

Naminė kanarėlė yra domestikuota Atlantinės kanarėlės forma. Nuo laisvėje gyvenančių gentainių skiriasi savo plunksnų spalva, kuri gali varijuoti nuo ryškiai geltonos, žalios, raudonos iki baltos ar net juodos, kai laukiniai paukščiai dažniausiai būna geltonai žalsvi, su rusvu dryžiu einančiu per nugarą. Kitos Naminės kanarėlės veislės gali skirtis savo giesme ar net plunksnų forma.

Rūšis, paplitusi Pietų Kinijoje, Šiaurės Vietname, Pietryčių Azijoje. Suaugusių patinų galvos bei krūtinės plunksnos būna šviesiai rudos spalvos, pilvas baltos spalvos. Patelės turi tamsesnės rudos spalvos plunksnas ant nugaros bei pilvo. Tiek patinai, tiek patelės turi tipiškus baltų plunksnų plotus ant pečių.

Tai dieną aktyvūs driežai. Prisitaikydami prie aplinkos ar pakitus nuotaikai, sugeba keisti kūno spalvą.

Aktyvūs naktį ir prietemoje. Tai ilgiausia gyvatė pasaulyje. Gineso rekordų knygoje įrašytas ilgiausias pitonas siekia 9,75 m. Žinoma pora dokumentuotų atvejų, kai šios gyvatės yra prarijusios žmones.

Aktyvūs naktį ir prietemoje. Šliaužioja po medžius, gerai plaukioja. Medžioja ne tik ant žemės, bet ir medžiuose.

Maitinasi mažomis grupelėmis, lėtai vaikščiodamos žeme, ieškodamos sėklų, vabzdžių arba pešdamos augaliją. Patinai gieda pavasarį. Dažnai matomi pakelėse nedidelėmis grupėmis, kurios dažniausiai pabėga arba nuskrenda.

Taivaninis smailiauodegis žaltys yra plėšri rūšis, mintanti graužikais, paukščiais, kartais jų kiaušiniais. Gerai šliaužioja medžiais, todėl gali susimedžioti ir šikšnosparnius.

Rūšis aptinkama didesnėje dalyje Afrikos ir Arabijos pusiasalio, išskyrus Kongo baseiną ir Madagaskarą. Dažniausiai sutinkami sausringose žemėse, įskaitant dykumas, savanas ir krūmynų miškus. Gyvena uolėtose vietovėse su vidutine vegetatyvine danga ir daugybe uolienų plyšių bei ertmių, kurios naudojamos kaip slėptuvės. Nors ir nerausia, tačiau gyvena apleistuose urvuose. Minta augalais, vaisiais.

Ilganosė kuzimanzė – tai iš Vakarų Afrikos kilusi nedidelių dieninių mangustų rūšis. Jos kailis tamsiai rudos arba rausvai rudos spalvos, smailus snukis, turi aštrius, rausimui skirtus nagus.

Avijautis – tai stambus, gauruotas gyvūnas, prisitaikęs gyventi atšiauriomis Arkties sąlygomis. Kilus pavojui, šie gyvūnai suformuoja apsauginį ratą, kurio centre slepia jauniklius nuo plėšrūnų.

Balinis varnėnas – tai itin retas paukštis, natūraliai paplitęs tik Balio saloje, Indonezijoje. Jo išlikimui grėsmę kelia brakonieriavimas ir buveinių nykimas.

Rytiniai baltavokiai – maži paukštukai (apytiksliai 8-9 cm ilgio). Jie gyvena krūmynuose ir drėgnuose miškuose mažomis grupelėmis. Paplitę Indijoje.

Migruojantys ir žiemojantys paukščiai, dažnai sudaro nedidelius pulkus.

Patelės ir patinai ne veisimosi metu yra alyvuogių, rusvos spalvos. Ryškiai raudonomis plunksnomis patinai puošiasi tik tuoktuvių metu.

Pentinuotasis vėžlys – tai vienas didžiausių sausumos vėžlių pasaulyje, gyvenantis Afrikos Sahelio regione. Roplys pavadinimą gavo dėl būdingų pentinų ant galinių kojų.

Nendrinės rupūžės aktyvios būna naktimis, dieną jos praleidžia urveliuose. Žiemoja taip pat giliai urveliuose, kuriuos dažniausiai išsikasa pačios.

Vabalo Heraklio lervos minta pūvančia mediena. Suaugęs vabalas minta šviežiais ir pūvančiais vaisiais.

Ši rūšis aptinkama Malaizijos pusiasalyje, Tailande, Singapūre, taip pat Sumatros, Borneo salose.

Lapkirpė skruzdėlė – viena iš didžiausių skruzdėlių rūšių, galinti sudaryti milijonus individų turinčias kolonijas. Šios skruzdėlės yra svarbios ekosistemų inžinierės, formuojančios dirvožemio struktūrą ir maisto grandines.

Minta visa augalija, kurią sutinka gamtoje.

Gamtoje randami Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, Karibų salose. Sutinkami drėgnųjų atogrąžų miškų paklotėse, tarp sudžiūvusių lapų, po pūvančiomis šakomis.

Gigantiškasis Afrikos šimtakojis – tai vienas didžiausių šimtakojų pasaulyje, galintis užaugti iki 30
cm ilgio. Maitinasi augalinėmis liekanomis, gyvena drėgnuosiuose Afrikos miškuose ar savanose.

Gepardai yra greičiausi sausumos žinduoliai žemėje. Gali išvysti 100 km/h greitį.

Tai vieni mažiausių Malavio ciklidų, kartais dar vadinami nykštukiniais Mibuna ciklidais.

Agresyvumas pasireiškia labiau savo rūšies individams nei kitų rūšių. Endeminė rūšis, sutinkama tik Tanganikos ežere.

Medžiojimo metodas – apsimesti negyvu gulint ant šono dugne. Poras sudaro visam gyvenimui. Rūšies paplitimą riboja jos netoleravimas vėsesnei vandens temperatūrai, apatinė rūšiai mirtina riba yra 12,9°C.

Stambios arovanos sugeba iššokti iš vandens net 3 metrus.

Vilkų gaujos labai organizuotos. Tiek medžiodami, tiek augindami jauniklius, arktiniai vilkai vienas kitam padeda.

Rudosios lapės laikomos labai protingomis, nes yra nepaprastai gerai prisitaikiusios išlikti esant įvairioms sąlygoms.

Egiptinis skraidantysis šuo – tai vidutinio dydžio vaisėdis šikšnosparnis, paplitęs nuo Egipto iki Pietų Afrikos. Aktyvus naktį, minta prinokusiais vaisiais, o aplinkoje orientuojasi naudodamas echolokaciją, spragsėdamas liežuviu.

Perukinė tamarina – tai nedidelė beždžionėlė iš Pietų Amerikos, lengvai atpažįstama pagal baltą, purų kuodą ant galvos. Jos gyvena grupėmis, kuriose dominuojančios poros susilaukia jauniklių, o kiti nariai aktyviai prisideda prie jų auginimo.

Kapucinai dažnai laikomi sumaniausiomis naujojo pasaulio beždžionėmis: juodagalvis kapucinas gali naudotis įvairiais įrankiais, pavyzdžiui akmeniu sutraiškyti kietus riešutus.

Anubis – tai viena plačiausiai Afrikos žemyne paplitusių šunbeždžionių rūšių, kuri priklauso Senojo Pasaulio (Europos, Azijos ir Afrikos) beždžionėms. Šie pramatai gyvena didelėse grupėse, jiems būdingas labai sudėtingas socialinis elgesys.

Paprastosios lūšys – vienintelės Lietuvoje gyvenančios kačių šeimos atstovės. Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje lūšys buvo beveik išnykusios. Vėliau, pagerėjus jų apsaugai, mitybos sąlygoms ir sumažėjus vilkų, lūšių ėmė gausėti. Lūšys atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant kitų gyvūnų gausumą.

Manulas – katinų šeimos, retas plėšrus žinduolis. Manulas ne toks garsus kaip liūtas, ne toks grakštus kaip leopardas, jis dydžiu panašus į naminį katiną, nors ir stambesnis, o artimiausi jo giminaičiai yra persiškos kilmės katinai.

Dažniausiai kengūras galima sutikti Australijoje, kur gyvena daug skirtingų kengūrų porūšių.

Tai naminės miniatiūrinės ožkos. Šios ožkos vienos iš mažiausių pasaulyje!

Dvikupris kupranugaris – tai vienas ištvermingiausių naminių gyvūnų, tūkstančius metų žmonėms padėjęs kaip nešulinis gyvulys atšiauriuose Azijos dykumų ir stepių regionuose.

Kininis muntjakas – tai nedidelis elninių šeimos žinduolis, kilęs iš Azijos. Patinai turi trumpus ragus ir iltis primenančius iltinius dantis, minta augalija, gyvena pavieniui arba poromis.

Lama buvo prijaukinta Peru 2000–2500 metais prieš mūsų erą. Lama, kaip ir kupranugaris, yra labai ištverminga ir gali ilgai išbūti be vandens.

Asilus žmonės prijaukino 4000 metų prieš Kristų, tai pirmi prijaukinti gyvūnai krovinių pernešimui. Šiltesniuose kraštuose pakeičia arklį, nes tenkinasi prastesniu pašaru ir yra ištvermingesnis. Asilę kryžminant su arkliu gaunami vertingi darbiniai gyvuliai – mulai.

Korsakas dar žinomas kaip stepių lapė. Sutikęs žmogų, gali apsimesti negyvu, bet, atsiradus pirmai galimybei, pabėga.

Madagaskaro šnypščiantysis tarakonas – stambus, sparnų neturintis vabzdys, garsėjantis gynybiniu
šnypštimu, sklindančiu per kvėptukus (stigmas).

Tai viena iš pačių didžiausių rupūžių pasaulyje. Agos nuodai, vadinami bufoksinais, yra labai stiprūs, nuodų turi net varliagyvių kiaušiniai.

Raudonpilvės kūmutės saugoma tarptautiniu lygiu, t. y. ji yra įrašyta į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, II ir IV priedus, taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos II priedėlį „Griežtai saugomos faunos rūšys”. Įtraukta ir į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, priskirta 5 (Rs – išsaugotos rūšys) kategorijai.

Pieninė sinalojinė gyvatė yra žaltinių gyvačių šeimos roplys. Savo išvaizda imituoja nuodingą koralinę gyvatę. Išsigandusi paskleidžia muskuso kvapą, taip atbaidydama priešą.

Mėlynoji medlaipė gyvena nedideliuose, izoliuotuose miško plotuose Sipalivinio savanoje, Pietų Amerikoje, dažnai aptinkama prie upelių ir tarp samanomis apaugusių uolų.

Tai — dieninių driežų rūšis, mėgstanti leisti laiką uolingose atvirose vietose, kuriose nedaug augmenijos. Daug laiko praleidžia besišildydamos prieš saulę.

Paprastoji šiaurinė tupaja – tai mažas, voverę primenantis žinduolis iš Pietryčių Azijos, dažniausiai gyvenantis atviruose miško pakraščiuose. Šis gyvūnas yra aktyvus, dažniausiai pastebimas vienas arba poromis, greitai judantis tiek ant žemės, tiek medžių šakomis.

Mėlynliežuviai scinkai natūraliai ieško akių kontakto. Geba įsiminti ir atskirti įvairius garsus.

Didysis gerozauras yra dieninis roplys. Tai reiškia, jog ši driežų rūšis yra aktyvi daugiausia dienos metu.

Stepinis vėžlys yra aptinkamas Vidurinės Azijos sausose, uolėtose dykumose, pusdykumėse arba skurdžia augmenija apaugusiose vietovėse. Šių roplių aptinkama ir 1500-2000 m virš jūros lygio.

Vandeninė agama – tai ryškiai žalias, vidutinio dydžio driežas, gyvenantis drėgnuosiuose Pietryčių Azijos miškuose, dažniausiai šalia upelių ar kitų vandens telkinių. Aktyvi dieną, gerai plaukia, minta vabzdžiais ir smulkiais stuburiniais gyvūnais.

Žaliasis baziliskas yra iguaninių roplių šeimos gyvūnas – neretai dar vadinamas Jėzaus Kristaus driežu. Tokį vardą jis gavo dėl gebėjimo nedidelius nuotolius bėgti vandens paviršiumi 2,14 m/s greičiu.

Krokodilinis kaimanas — puikus vandens plėšrūnas. Žinoma, kad šis krokodilas gali keisti savo odos spalvą – patekus į itin šaltą vandenį kaimano odoje esančios juodo pigmento prisipildžiusios ląstelės išsiplėčia ir dėl to ropliai atrodo tamsesni.

Barzdotosiomis vadinamos todėl, kad pajutusios pavojų, agamos išsižioja, išpučia kūną, ypač pasmakrę, kuri pajuoduoja ir tuo primena barzdą. Pašiauštais spygliais agama atrodo dar didesnė bei grėsmingesnė nei yra.

Daugiau nei 90 % laiko praleidžia medžiuose. Išsigandusios ar besigindamos išskleidžia „apykaklę“, kad atrodytų grėsmingesnės. Bėgdamos greitai, sprunka ant dviejų kojų.

Baliniai vėžliai yra vienintelė vėžlių rūšis aptinkama Lietuvoje.

Aksolotlis – tai uodeguotųjų varliagyvių būrio atstovas, kuris nepraeina metamorfozės etapo ir lieka lervos stadijoje. Aptinkamas Meksikos Chočimilko ežere. Aksolotliai yra viena sparčiausiai gamtoje nykstančių gyvūnų rūšių.

Geltongalvė medlaipė paplitusi Centrinėje ir Pietų Amerikoje, drėgnuose atogrąžų miškuose. Gyvena šlapių medžių kamienuose, drėgnose ir vandeningose buveinėse.

Apelsinuko pavadinimą gavo dėl patinėlio ryškiai geltonai oranžinės spalvos pilvelio.

Ilgakojai ir ilgakakliai paukščiai, pasižymi nuostabiomis raudonomis plunksnomis ir blizgiais mėlynai juodais sparnų galiukais.

Rudoji urvinė antis paplitusi Šiaurės – Vakarų Afrikoje ir Etiopijoje, taip pat Eurazijoje. Įdomu tai, kad Tibete ir Mongolijoje rudoji urvinė antis budistų laikoma šventu paukščiu.

Veisimosi sezono metu pelikano plunksnos nusidažo rausvai.

Prieš tūkstančius metų pilkosios žąsys buvo prijaukintos ir naudojamos maistui bei pūkams.

Ši rūšis yra labai atsargi ir visada atkreipia dėmesį į galimą pavojų. Povas yra dieninis paukštis, nakvynei renkasi aukštus medžius, kurių šakose įsitaiso miegoti.

Grifai yra kenksmingo maisto tinklo dalis ekosistemoje ir svarbi ekologinė paslauga, skirta perdirbti skerdenų biomasę, kad būtų išvengta negyvos biomasės kaupimosi, taip prisidedant prie atliekų pašalinimo, ligų reguliavimo ir maistinių medžiagų apykaitos.

Laukinės Afrikos pilkosios papūgos yra labai drovios ir retai leidžia žmonėms prie jų prieiti. Jauni paukščiai su savo šeimų grupėmis būna ilgą laiką, iki kelerių metų ir jomis rūpinasi vyresni paukščiai, kol jos tampa pakankamai suaugusios, nepriklausomos.

Didžiausias Europos plėšrusis paukštis. Nuo XX a. pabaigos populiacija pamažu gausėja. Šiuo metu populiaciją sudaro apie 150-170 porų.

Juodosios gulbės daugiausia aptinkamos pietų Australijos pelkėse ir yra linkusios vengti šiaurinių tropikų. Šios gulbės yra didžiausios iš visų paukščių.

Viršutinė kūno dalis ir krūtinė pilka, pilvas rožinis, skruostai- balti, juoda galva, raudonas apvadas apie akis, rausvos pėdos ir stora raudonas snapas.

Banguotosios papūgos yra populiarūs augintiniai visame pasaulyje dėl savo mažo dydžio, mažos kainos ir gebėjimo imituoti žmogaus kalbą. Jos tikriausiai yra trečias pagal populiarumą augintinis pasaulyje po prijaukinto šuns ir katės.

Tėvai su jaunikliais dažniausia laikosi kartu iki kito veisimosi sezono. Sausumoje vikri, greitai bėgioja. Kartais, jei išsišėrusi, sugeba pabėgti nuo plėšrūnų. Puikiai plaukioja, bet nenardo.

Stumbras – didžiausias Europos žemyno žinduolis, turintis masyvų kūną ir trumpus ragus. Kadaise išnykęs gamtoje, atkūrimo programų dėka šiandien vėl aptinkamas kai kuriuose Europos regionuose.

Tai nuostabūs šuolininkai, galintys įveikti labai stačius kalnus. Šoka žemyn 6-7 m nuo vieno skardžio ant kito. Ožkos kasa apie 5 cm gylio lovas, kuriose ilsisi ir voliojasi, valydamos kailius nuo parazitų.

Lapams ir ūgliams skinti žirafos naudoja plonas, judrias lūpas ir ilgą juodą liežuvį, kurį žirafos gali iškišti daugiau kaip 45 cm. Žirafos yra atrajotojai ir turi 4 skyrių skrandį.

Nors liūtų patelės gerokai mažesnės už patinus, būtent jos aprūpina praidą (taip vadinama kartu gyvenanti liūtų grupė) ėdesiu. Liūtai medžioja grupėmis. Dažniausiai tai daro sutemus, kadangi dėl geros regos tamsiuoju paros metu įgauna didelį pranašumą prieš savo grobį.

Amūriniai tigrai yra didžiausi kačių šeimos atstovai ir treti pagal dydį sausumos plėšrūnai po baltojo ir rudojo lokio.

Jūriniai ereliai paplitę Rytų Azijoje ir netoli jūrų pakrančių. Dažniausiai aplinkui Ochotsko jūrą, prie Japonijos jūros ir Didžiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėse. Pagrindinės jų žiemojimo vietos yra Hokaido saloje bei pietinėse Kurilų salose.

Baltabruvė sniegenos aptinkamos Afganistane ir Kinijoje.

Aptinkamos nuo šiaurinės Panamos, Kolumbijos, Venesuelos, Gajanos, Surinamo, Prancūzijos Gvianos ir Brazilijos pakrantės į pietus iki Bolivijos ir Paragvajaus. Jos randamos į rytus iki rytinių Andų kalnų ir Panamos miesto bei iki vakarų Itauno, Brazilijoje. Jie dažniausiai aptinkami palei šiaurinę ir pietinę Amazonės atogrąžų miškų ribas ir retai atogrąžų miškuose.Aros gyvena medžiuose ir šalia vandens šaltinių. Jų galima rasti net 190 m aukštyje.

Paplitimo vietos: Venesueloje, rytinėje Andų dalyje, Kolumbijoje, Rytų Ekvadoras, Rytų Peru, Gajanoje ir Šiaurės Brazilijoje, Suriname.

Paplitimo vieta — Vietnamo atogrąžų miškai. Minta įvairiais žalumynais, tačiau dažniausiai — gervuogėmis, gudobelėmis, ąžuolais, raudonuoju klevu ir rožėmis.

Didysis apuokas – vienas įspūdingiausių Lietuvos miškų gyventojų. Ši sparnuočių rūšis yra ant išnykimo ribos ir yra įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą nuo 1976 m.

Aukščiausias žinduolis – 6 metrai. Liežuvis yra nepaprastai ilgas – vidutiniškai 50 cm ilgio, tamsios, pilkai juodos spalvos.